Atrodo, kad ne tik galimai korupciniai, neskaidrūs ryšiai kerta pasitikėjimą liberalizmo idėjomis Lietuvoje. Šią savaitę atsiskleidė dar viena Lietuvos liberalų problema – reikalui esant, galima pakeisti, išduoti esmines liberalizmo ideologijos vertybes.
Šiandien vyko istorijos brandos egzaminas. Bet jei jau kolegė Jūratė Litvinaitė „bernardinuose“ paskelbtame užsakomajame „Šviesos“ leidyklos straipsnyje neranda kaip konkrečiai jį paanalizuoti, tai aš – juo labiau…
Buvusi Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė guodžiasi: „…man gėda eiti į darbo biržą“. Grynai žmogiškai ją suprasti gal ir galima. Kita vertus, tuoj pat įsijungia lietuviškas standartinis mąstymas: „Tai čia tik vienam žmogui gėda. Ši gėda ne tokia didelė, kai palygini su laikais, kai didelei švietimo bendruomenės daliai buvo gėda apskritai turėti tokią švietimo [...]
Psichologas Linas Slušnys (Linas Slušnys: Lietuvos švietimo profsąjungos – už visuotinį tingėjimo gėrį) teisingai pastebėjo, kad atostogų klausimas „yra pati mažiausia bėda kuomet kalbame apie tai, kokius norime matyti užaugusius savo vaikus“. Tačiau ši maža bėda, keldama aistras žiniasklaidoje, vedanti net į mitingus, tampa vos ne pagrindine švietimo problema šių dienų Lietuvoje. Nesirengiu tiksliai atsiliepti [...]
Pagaliau… Paskyrus dar vieną švietimo ir mokslo viceministrą, yra vilties, kad pokyčiuose bus daugiau racionalumo ir protingų sprendimų:
Pastaruoju metu skaitant įvairius valdžios žmonių viešus pareiškimus ir net patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos priemonių planą, kilo įvairiausių išvadų. Iš jų dėliojasi atsakymas į vieną klausimą – „Ar Lietuvos švietimas artimiausiais metais gali tikėtis apčiuopiamos pažangos?“ Visos dalinės išvados susieina į vieną trumpą atsakymą – „Ne“. Kodėl?
Atrodo, kad kuo toliau – tuo mažiau vietos čia bus skiriama ISTORIJAI (mokykloje ar gyvenime, šaltiniuose ar vadovėlyje). Gyvenimas keičiasi, todėl sunku kalbėti ar rašyti apie dalykus, nuo kurių kasdien tolsti… Bet atsiveria naujos erdvės. Dabar nuolat tenka susidurti su bendrais švietimo klausimais – pačiam juos nagrinėti, tirti, mokytis iš kitų, labiau patyrusių, tačiau tokių [...]
Jeigu reikėtų išrinkti 2016 metų geriausią istorijos mokymo priemonę, tai tikrai būtų ne vadovėlis, ne popierinės ar elektroninės pratybos. Tai būtų vienas Youtube įrašas:
„Brandžios vaikystės“ laikais patikdavo animacinis (tais laikais sakydavome – multiplikacinis) filmukas apie gudrų valstietį, kuris sugebėjo apgauti mešką. Pasinaudojęs nemokama pastarosios fizine jėga, įkinkęs į sunkiuosius lauko darbus, kaip atlygį rudenį įsiūlydavo kaip ir nevalgomą derliaus dalį. Kur aš lenkiu su tais prisiminimais?
Kiekvienas naujas ketverių metų politinis ciklas mūsų valstybėje pradedamas vis ta pačia gaida: „Mes geriausiai žinom, ko jums reikia! Iki mūsų valdę nežinojo arba net specialiai kenkė Lietuvai! Mes padarysime pertvarką / reformą, po kurios Lietuva bus laiminga / suklestės / pakils į dar neregėtas aukštumas!“ Dar nepradėjus vykdyti konkrečių veiksmų, tik deklaravus apie juos, [...]
Nauji komentarai