MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…

Šiomis dienomis baiginėju darbelį apie svarbiausius žingsnius didinant mokytojo profesijos prestižą. Likimo ironija – prieš keletą metų šiame tinklaraštyje šaipiausi iš idėjos dėl plano iki 2025 metų mokytojo profesiją paversti prestižine. Dabar pačiam tenka analizuoti situaciją ir teikti pasiūlymus. Netikiu šia idėja ir dabar. Tiksliau, netikiu, kad tai pavyks pasiekti iki 2025 metų.
Nepaisant reiškinio neapibrėžtumo, pats savaime tokio tikslo kėlimas yra pozityvus reiškinys. Jeigu nieko neplanuosi, tai niekas ir neįvyks. O jei planuosi, tai bent pradėsi kelionę. Gi neapibrėžtumas todėl, kad profesijos prestižo apskritai išmatuoti neįmanoma. Šis reiškinys neturi nei metrų, nei kilogramų, nei valandų, nei kalorijų, nei hercų, nei… Vienos profesijos prestižo vieta tarp kitų prestižų yra tik nuomonės reikalas. Nuomonės teisingumo neišmatuosi.
Patikslinant – siekti kuo geresnės nuomonės apie mokytojo profesiją formavimo reikia. Tik kas ir kaip turi siekti? Man vis prisimena buvusio kolegos (dar VVPI ir VPU laikais) Liutauro Degėsio mintys apie mokymą ir mokymąsi. Primenu, mokiniai į mokytojo pastangas juos IŠMOKYTI žiūri maždaug taip: „Tu mus mokyk, mokyk, o mes pažiūrėsim, kaip tau tai pavyks!“ Ar nėra analogiškas atvejis ir čia – kalbose apie mokytojo profesijos prestižo didinimą? Seimas, Vyriausybė ar ŠMSM gali priimti programą, siekiančią padidinti mokytojo profesijos prestižą, o tie, kurių prestižą planuojama didinti, tik stebi – pavyks ar ne? Jei pats nenori išmokti, niekas per prievartą neišmokys. Jei nenori jaustis prestižinės profesijos atstovu, niekas per prievartą taip jaustis neprivers.
Išvada: planuoti ir bendradarbiauti turi abi pusės. Nekalbant apie konkrečias priemones, svarbu, kad abi pusės pasitikėtų viena kita. Viena pusė turėtų atsisakyti minties, kad ji gali vadovautis išimtinai vadybiniu požiūriu, kad tik ji žino, kaip turi būti, o mokytojai (profesionalai!) reikalingi tik kaip vykdytojai. Geriausiai šį pavyzdį iliustruoja du dalykai. Pirma, siekis visus klausimus spręsti vienašališkai – įsakymais, reglamentais, tvarkomis, aprašais. Susitarimas su vykdytojais geriausiu atveju iš tikro reiškia tik formalų pritarimą, o ne bendrą susitarimą. Antra, begalinis noras išmatuoti ir suskaičiuoti viską – nuo pinigų mokyklai, mokiniui iki įvairiausių testų rezultatų. O jau išmatavus, lyginti, baksnoti „kaltuosius“.
Kita pusė, nekalbant jau apie geranoriškumą prisidedant prie prestižo didinimo, turėtų įsivertinti nepavydėtiną savo profesijos situaciją. Ji „pavojingesnė“ net už Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio situaciją… Mokytojo profesija neturi to paslapties šydo, kurį turi daugelis kitų profesijų. Kiekvienas, kuris renkasi gyvenimo kelią ar pataria besirenkančiajam, iki skausmo žino mokytojo darbo išorinę pusę. Dvylika ar kiek mažiau mokykloje praleistų metų, kiekvieną dieną stebint mokytojo darbą, uždeda riebų antspaudą. Jokia kita profesija taip gerai nepažįstama. Todėl čia svarbu suprasti, kad kolektyvinės atsakomybės už profesijos prestižą nėra. Kiekvienas mokytojas savo prestižą kuria pats!