PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?

Vėl vėlyvas pavasaris, vėl padidintas susidomėjimas mokyklų kokybės problema. Šiemet dėmesį traukia tokios populiarios antraštės kaip „Savivaldybių ir valstybinės mokyklos pradeda atsilikti konkurencinėje kovoje su privačiomis ugdymo įstaigomis „Privačios mokyklos veržiasi į priekį“, „Didėja atskirtis tarp moksleivių iš privačių mokyklų ir negalinčiųjų sau to leisti“, „… privačių gimnazijų šuolis: valstybinės mokyklos pradeda atsilikti“, ir t.t. ir pan.
Niekaip nesuprantu tų, kurie stebisi ryškėjančiu privačių mokyklų pranašumu. Ar gali Lietuvoje būti kitaip? Juk tai tiesiog užprogramuota pačiame privačių mokyklų egzistencijos mūsų šalyje modelyje. Kad būtų aiškiau, apžvelkime tris pagrindinius privačių mokyklų valdymo ir finansavimo modelius.
1) Tikrosios privačios ir nepriklausomos mokyklos. Jų niekaip neremia valstybė. Praktiškai visas išlaikymas tenka jų steigėjams – privatiems asmenims, draugijoms, religinėms konfesijoms, fondams. Pagrindinis finansavimo šaltinis – mokestis už mokslą. Steigėjai jas valdo ir nelabai pasiduoda valstybės kontrolei. Tokios mokyklos populiarios Jungtinėje Karalystėje.
2) Valstybės remiamos privačios mokyklos. Jas valstybė dalinai remia pagal nusistovėjusias tradicijas, visuomenėje nusistovėjusius gyventojų pajamų perskirstymo principus. Valstybės skiriamą finansavimą šioms mokykloms papildo renkamas mokestis už mokslą. Įprastai tokias mokyklas valdo privatūs steigėjai, tačiau valstybė pasilieka teisę kontroliuoti jų veiklą. Taip yra Lietuvoje.
3) Valstybės išlaikomos nevalstybinės mokyklos. Jos yra pilnai finansuojamos valstybės, joms taikomi tie patys standartai ir neleidžiama rinkti mokesčio už mokslą. Nors tokias mokyklas valdo privatūs steigėjai. Taip yra Švedijoje, Nyderlanduose.
Būtų nenuostabu stebėtis privačių mokyklų pranašumu pastaruoju atveju. Jei ir privačios, ir valstybinės mokyklos veikia labai panašiomis, beveik identiškomis sąlygomis, tada iš tikro galima būtų stebėtis privačių mokyklų pranašumu.
Tačiau Lietuvoje yra kitaip. Kaip finansuojamos mokyklos? Visas mokyklai tenkančias lėšas santykinai galima padalyti į dvi dalis. Pirmoji – mokymo lėšos, antroji – ūkio lėšos. Pirmąją dalį valstybė skiria visiems mokiniams, kokioje mokykloje jie besimokytų. Nes tai yra ir dalis visų mokinių tėvų sumokamų mokesčių valstybei. Antroji dalis – mokyklos steigėjų rūpestis. Absoliučiai didžiausiai savivaldybių mokyklų daliai ūkio lėšas iš savo biudžetų skiria savivaldybių administracijos, santykinai nedidelei valstybinių mokyklų daliai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o taip pat dar negausioms privačioms, tiksliau nevalstybinėms mokykloms – jų privatūs steigėjai, viešosios įstaigos ar religinės konfesijos. Jei tai tikrai privati mokykla, tai šias lėšas pilnai padengia mokestis už mokslą.
Kodėl išsilaiko savininkams pelną nešančios privačios mokyklos? Todėl, kad jos tėvams duoda pažadą sukurti geresnes sąlygas jų vaikams siekti kaip įmanoma geresnių rezultatų. Netesėtų pažado – bankrutuotų. Jei jos egzaminų laikymo rezultatais (o tai Lietuvos tėvams yra dažniausias lūkestis) nesiskirtų nuo kitų mokyklų, kokia būtų jų prasmė? Norėdamos įgyvendinti pažadą, privačios mokyklos iš tikro turi sukurti kaip įmanoma geresnes, išskirtines sąlygas. Vaizdžiai:
Įsivaizduokim automobilių lenktynes, kurių starto linijoje greta serijinių automobilių išsirikiuoja ir keletas brangių specialiai lenktynėms parengtų automobilių – galingesniais varikliais, kokybiškesnėmis padangomis, aerodinamiką gerinančiais papildomais elementais ir pan. Lenktynių baigtis teoriškai jau priklausytų ne tik nuo lenktynininkų (tai galėtų būti prilyginta mokiniams) ar aptarnaujančio techninio personalo (tai galėtų būti mokytojai ir kitas mokyklos personalas) gebėjimų, įgūdžių ir įdėtų pastangų.
Švietime tai atrodo taip: papildomas finansavimas, kurio šaltinis yra mokinių tėvų mokesčiai mokyklai, sudaro galimybes siekti išskirtinių mokymosi sąlygų – optimizuoti mokinių skaičių klasėje, apsirūpinti kokybiškiausiomis mokymosi priemonėmis, įdarbinti aukščiausias kvalifikacines kategorijas ar šiaip geriausią patirtį turinčius mokytojus. Dėl tos pačios papildomo finansavimo sąlygos privačios mokyklos paprastai neturi mokinių iš t.v. socialinės rizikos šeimų. Esant tokioms sąlygoms, nedemonstruoti aukštesnių nei vidutiniai rezultatų būtų tiesiog nepadoru.
Beje, gal labiau reikėtų stebėtis būtent tais Lietuvoje iki šiol egzistuojančiais „nepadorumo“ pavyzdžiais? Iki šiol matome, kad kai kurios savivaldybių mokyklos pasiekia aukštesnius rezultatus nei pati geriausia privati mokykla. Suprantama, galima pateisinti „privatukų“ atsilikimą nuo tokių gabiuosius mokinius atsirenkančių mokyklų kaip Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija. Bet ne mažesnę nuostabą kelia ir „serijinių“ mokyklų, tokių kaip Panevėžio J. Balčikonio gimnazija, Šiaulių J. Janonio gimnazija, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija veržimasis į lyderius lenktynėse su specialiai parengtais bolidais – geriausiomis privačiomis mokyklomis.
Štai kuo reikia stebėtis!

“PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?” komentarų: 2

  1. IME

    Klausimas tinklaraščio autoriui: kažkada, kai Kivaras buvo renkamas pirmajai direktoriaus kadencijai, svarstėte (cituoju): “Tikiu, kad po dešimties ar penkiolikos metų „Burgio gimnazija“ gali tapti tik istorijos faktu ir užleisti vietą „Kivaro gimnazijai“!” Koks požiūris dabar? Kivaro gimnazija formuojasi? Kokia ji?

  2. Evaldas

    IME: geras klausimas :)
    Formaliai – atsakymui dar ne laikas. Jei atmintis neapgauna, net iki apatinės dešimties metų ribos dar kažkiek liko :)
    Neformaliai – pradedu abejoti savo tikėjimo pagrindais. Ne todėl, kad Tomas Kivaras yra/būtų blogas direktorius. Atvirkščiai, kol kas girdėjau tik teigiamus atsiliepimus. Ir antrai kadencijai išrinktas. Tik pagalvojau, kad Burgiui analogų nėra. Jokios kitos mokyklos, norėdamas sutrumpinti jos pavadinimą, nevadinu direktoriaus vardu. Reiškia, Burgis buvo reiškinys pats savaime… :)