IN DEPOSITO

GERI ISTORIKAI GEROJE MOKYKLOJE

Evaldas Bakonis — Wed, 09 May 2012 08:16:29 +0000

Iki šiol įvairių seminarų ar pokalbių metu pusiau juokais pasigirdavau, kad žinau Lietuvoje mokyklų, kurios aprūpintos geriausiais istorijos mokytojais. Argumentai – istorijos mokytojų kategorijos, laipsniai, parašyti vadovėliai.
Juokai juokais, bet, pasirodo, kad tai teisybė. Ne tik formalūs kolegų pasiekimų įvertinimai – „vadovėlio autorius“, „mokytojas ekspertas“, „mokytojas metodininkas“, „daktaras“ – lemia tokį įsitikinimą. Darbo reikalais teko pasidomėti kartais viešoje erdvėje kritikuojamų (ar teisėtai?) išorės vertintojų surašytais stebėtų pamokų protokolais. Visokių vertinimų mačiau juose, bet tiesiog širdis atsigavo pamačius vieningai gerai vertinamus vienos mokyklos istorijos mokytojus. Ne tik mokytojus, bet ir jų mokinius. Pateikiu trijų mokytojų (pavadinkim juos A, B ir C) vestų pamokų vertinimų nuotrupas:
Pamokos planavimas ir organizavimas:
A. Skelbiamas uždavinys orientuotas į procesą. Taikomi metodai labai atitinka mokinių amžių, patirtį, galimybes… Skelbiamas pamokos uždavinys aptariamas su mokiniais.
B. Skelbiamas uždavinys orientuotas į veiklą… Kartojimas siejamas su dabartine Lietuvos situacija.
C. Skelbiamas uždavinys, kuris orientuotas į rezultatą. Visuose etapuose racionaliai išnaudojamas laikas.
Mokymas:
A. „Žadinimas“ – sukuriama mokiniams palanki, patraukli mokymosi aplinka… Mokytojas aiškiai nusako pamokos uždavinius. Mokytojo aiškinimas labai įdomus, siejamas su mokinių turima patirtimi, gyvenimiška aplinka. Į pamoką mokiniai įtraukiami kritinį mąstymą formuojančiais klausimais. Mokymas motyvuoja mokinius, sieja su tolimesniu mokymusi. Namų darbai užduodami tikslingai, skatinamas kritinis mąstymas… Moko argumentuoti – „Įtikink mus!“, „Kaip pavadinti karą, jei jis neturi pavadinimo?“
B. Informacija siejama su gyvenimo praktika.
C. Mokytojo aiškinimas tikslus ir vaizdingas. Palaikomos mokinių iniciatyvos. Ugdomas kritinis mąstymas.
Mokymasis:
A. Aktyviai įsitraukia tik aktyviausi mokiniai. Kitiems reikia mokytojo vadovavimo. Mokytojas labai efektyviai juos bando įtraukti į veiklą… Mokiniai pamokoje aktyvūs, pasiruošę, pateikia klausimus vieni kitiems kartodami praeitos pamokos temą. Klausydami mokytojo mokiniai geba savarankiškai dirbti ir atsirinkti reikiamą informaciją. Tai rodo aukštą mokinių motyvaciją, atsakomybę už savo mokymosi rezultatus.
C. Dauguma mokinių geba bendradarbiauti su mokytoju ir tarpusavyje. Suranda reikiamą informaciją ir ją tikslingai panaudoja. Aktyvūs. Dauguma padeda vieni kitiems.
Vertinimas:
A. Mokiniai vienas kito atsakinėjimą vertina balais. Mokytojas nuolat stebi mokinius, paskatina, padrąsina, tikrina ką mokiniai suprato po kiekvienos uždavinio dalies.
C. Skatinamas savęs įsivertinimas.
Santykiai, tvarka, klasės valdymas:
A. Mokytojo asmenybė daro įtaką drausmei.
B. Vyrauja gera drausmė, motyvuojantis mikroklimatas. Mokiniai labai atidžiai klauso mokytojo aiškinimo, nes mokytojas gerai valdo mokinių dėmesį.
Pasiekimai pamokoje:
C. Dauguma mokinių aktyviai dalyvauja pamokos rezultatų aptarime. Geba įvardyti, ką išmoko.
* * * * *
Tėveliai, ar norėtumėte savo vaikus leisti į tokią mokyklą?
Gerbiami buvę kolegos, istorijos mokytojai, ar norėtumėte mokyti tokius mokinius?
* * * * *
Nublanksta visi formalūs „Veido“ reitingai…

EILINĖ „VEIDO“ PROFANACIJA

Evaldas Bakonis — Mon, 23 Apr 2012 18:36:28 +0000

Žurnalas „Veidas“ sudarė naują gimnazijų ir vidurinių mokyklų reitingą. Visi ankstesni, pagrįsti abiturientų tolesnių studijų pasirinkimais, buvo totalus nesusipratimas. Kitaip sakant – eilinė žurnalistinė „antis“. Šį kartą pasirinktas objektyvesnis kriterijus – abiturientų brandos egzaminų rezultatai.
Žurnalo nepirksiu, reitingo nestudijuosiu. Manau, kad tas reitingas turėtų būti daugiau ar mažiau teisingas. Prieš savaitę pats panašiai bandžiau lyginti vidurines mokyklas ir gimnazijas, todėl patikėsiu reitingo sudarytojų matematiniais gebėjimais. Tad, kur čia profanavimas? Ogi „Veido“ leidėjo mintys, tikriausiai, palydinčios paskelbtą reitingą. Eilinis vaško darymo iš padorioje kompanijoje neminėtinos medžiagos pavyzdys.
Konkrečiai:
„… reitingas rodo, kad daugiau nei pusės Lietuvos mokyklų abiturientai per valstybinius egzaminas nesurenka net 50 balų (skaičiuojant visų abiturientų laikytų valstybinių egzaminų vidurkius iš 100 galimų balų).“
Kažkodėl net nematęs reitingo, netikiu, kad „Veidas“ skaičiavo abiturientų surinktus BALUS tiesiogine to žodžio prasme. Negi Nacionalinis egzaminų centras suteikė tokią galimybę tikrinti kiekvieno abituriento darbus, surinktus taškus? Beje, buvo egzaminų, kuriuose maksimali surinktų taškų suma buvo daug mažesnė nei 100. Kas galėtų paaiškinti, kaip galima surinkti bent 65 taškus matematikos egzamine, jei jo maksimali vertė – 64 taškai? Skelbiami balai, deja, rodo ne surinktus balus ar taškus iš šimto galimų, bet abiturientų vietą tarp visų laikiusiųjų egzaminą. Skaičiuok neskaičiavęs, bet tokiu atveju visada 50 ir mažesnį įvertį gavusių abiturientų bus daugiau nei pusė. Nes visada bus nedidelė dalis neišlaikiusių, t.y. santykinai gavusių „nulį“ (nors jie gal surinko beveik 20% taškų) ir likusi pusė abiturientų, kuri pasirodo blogiau nei geresnioji pusė (nors gal galėjo surinkti 60 ar daugiau procentų taškų). Ir visai nesvarbu, kiek jie surinks tų balų/taškų… Smulkmena? Bet kiek daug pasako apie interpretatorių…
„Pasitelkus sovietmečio vertinimo 5 balų vertinimo skalę tai reikštų, kad tų mokyklų abiturientų valstybinių egzaminų vidurkis būtų 2,5 balo. Tai yra jie sovietiniais laikais nebūtų gavę brandos atestato.“
Negi sunku suvokti, kad nėra ko lyginti nelyginamų dalykų? Negi neaišku, kad vienetas kaip pažymys anoje brandos egzaminų sistemoje neegzistavo. O dabar be skrupulų skaičiuojama nuo pat nulio. Todėl tokiu atveju ponui leidėjui apžvalgininkui vidurkį tektų kelti kiek aukščiau. Paaiškėtų, kad jie BŪTŲ gavę tuos atestatus ir be apvalinimo metodo. Bet… apskritai toks konvertavimas (minėta aukščiau) yra vienas didelis nesusipratimas.
„Ar toks rezultatas, koks pasiektas per 22 atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos gimnazijose ir vidurinėse mokyklos, tikrai tenkina moksleivių tėvus ir valstybę apskritai?“
O ar šio genialaus klausimo autorius žino, kaip pasikeitė egzamino laikymo tvarka per tuos paminėtus 22 atkurtos nepriklausomybės metus? Jei žinotų, tai gal nelygintų… Gal nekorektiška būtų lyginti istorijos egzaminą, kai iš anksto žinai egzamino visų 37 bilietų visus klausimų trejetus ir gali juos tiesiog iškalti, su egzaminu, kuriame iš anksto žinai tik preliminarią formą ir preliminarias apimtis? O gal lyginam panašesnius savo forma egzaminus? Imam matematiką? Tenka prisipažinti, kad aš, „kiauras“ trejetukininkas matematikos egzamine buvau įvertintas penketu. Na taip, vieną uždavinį už mane išsprendė šalia sėdėjęs draugas. Na taip, mokytojai apsimetė, kad nepastebi tos pagalbos. O kaip dabar reaguojama į bent kiek staigesnį abituriento judesį egzamino metu?
„Ką rodo pedagogų streikai? Labiau nei akivaizdu, kad jie nukreipti prieš bet kokias reformas, prieš bet kokį mokyklų ir mokytojų progresą. Ko reikalauja streikuojantys pedagogai? Kodėl bijo atestacijos? Ar dėl to, kad tai legalus būdas atleisti šio darbo negalinčius dirbti mokytojus?“
Gal šie klausimai ir yra šiek tiek racionalūs. Bet… Po visų tų aukščiau surašytų nesusipratimų taip ir norisi paklausti jų autoriaus: „Žmogau, ar tikrai jautiesi turįs moralinę teisę užduoti šiuos klausimus?“
* * * * *
Kaip neretai pasitaiko, žurnalistas (leidėjas, apžvalgininkas) parodė savo veidą. Vienok, tikslas pasiektas – neabejotina, kad numerio tiražas turėtų būti daug didesnis nei įprastai. Taip pat neabejotina, kad „Veidas“ bent mėnesį bus daugelio pedagoginių diskusijų centre. Prie to, deja, tenka prisidėti ir man…

AR GIMNAZIJOS VIRTO PAGALBINĖMIS MOKYKLOMIS?

Evaldas Bakonis — Thu, 12 Apr 2012 11:55:18 +0000

„Tik pažiūrėkit, kuo tapo rajonų centruose sunkiai kurtos gimnazijos, vos ne pagalbinėmis mokyklomis.“
„Tikra tiesa: stiprios vidurinės tapo beveidėmis aštuonmetėmis, o gimnazijos – tokiomis beveik pagalbinėmis.“
„Juk jos (dabartinės gimnazijos – aut.) nieko nesiskiria nuo buvusių vidurinių.“
Užteks! Užkniso tokie argumentais nepagrįsti vertinimai! Pažiūrėkim į skaičius! Ar jie liudija, kad gimnazijos į gyvenimą išleidžia beveik neįgalius abiturientus?
Ne mano reikalas analizuoti visos Lietuvos situaciją. Pasitenkinsiu tik keliais pavyzdžiais. Todėl:
1. Renkuosi praeitų metų valstybinių brandos egzaminų duomenis, nes jie iki šiol yra patikimiausias ugdymo kokybės palyginimo rodiklis.
2. Greta mylimos istorijos (lengvas egzaminas) pasirenku širdžiai mielos matematikos (sunkus egzaminas) egzamino rezultatus.
3. Apsisprendžiu dėl tyrimo erdvės: du rajonų centrai, kuriuose pats pradėjau ir baigiau vidurinį mokslą – Ukmergė ir Raseiniai, du miestai – didesnis (Kaunas) ir mažesnis (Panevėžys).
4. Nutariu, kad domėsiuos tik gimnazijų ir vidurinių mokyklų rezultatais. Meninės, sportinės pakraipos ir suaugusiųjų mokyklos, profesinio ugdymo įstaigos į lenteles neįtrauktos. Įtariu, kad pagalbinės mokyklos, kurioms kai kas prilygina gimnazijas, šiame brandos egzaminų procese apskritai nedalyvauja.

Gauti rezultatai:

Išvados:

1. Man kažkodėl atrodo, kad gimnazijoms dar ilgai teks kristi, kad pasiektų kai kurių veikėjų taip trokštamą pagalbinių mokyklų lygį.
2. Nematantiems skirtumų tarp vidurinių mokyklų ir gimnazijų ugdymo kokybės – užuojauta.
* * * * *
Šie skaičiai faktais byloja tik apie vieną ugdymo detalę – pasirengimą valstybiniams egzaminams ir jų laikymą. Kaip objektyviai išmatuoti ugdymosi aplinkas, rūpinimąsi ugdytiniais, deja, neišmanau…

ŠIEK TIEK ALYVOS Į UGNĮ

Evaldas Bakonis — Tue, 10 Apr 2012 20:23:05 +0000

„Mokyklų ketvirčiavimas“, „sukapotos mokyklos“, „išdraskytos mokyklos“, „baisiausias išsidirbinėjimo fenomenas“, ir t.t., ir pan. Tokiais vaizdingais epitetais paprastai internetinėje žiniasklaidoje palydimos žinutės apie mokyklų išgryninimą. Kiekvienas, kuris agituoja už vidurinės mokyklos, t.y. 5-12 klasių (dar geriau – 1-12) klasių išlaikymą, susilaukia komentuotojų pritarimo. Pritariamieji balsai tuoj graudena apie pasimetusius, vargstančius, keliaujančius, nespėjančius vienoje vietoje apšilti vaikus. Taigi, tuos, dėl kurių tos mokyklos ir YRA.
Bet pabandykim paklausti pačių mokinių. Pradėkim nuo vyresniųjų. Rašant šias eilutes, į namus grįžo ketvirtokė (po senovei – dvyliktokė) dukra. Paklausiau, ar ji norėtų, kad mokykloje būtų viskas kaip seniau – po vienu stogu glaustųsi pirmokai, penktokai, … dvyliktokai. Atsakymas buvo labai aiškus: „Dabartinė situacija, kai po kojomis nesipainioja visokie mažiai, – absoliutus gėris“. Manau, kad panašiai atsakytų absoliuti išgrynintųjų, t.y. keturmečių, gimnazijų mokinių dauguma. Na, gal patys mažiausieji – šešiolikmečiai – galėtų svyruoti dėl savo „pirmokų“ statuso.
Nemanau, kad absoliuti dauguma progimnazijose besimokančių penktokų, o ypač aštuntokų, trokštų, kad jiems nuolat saulę užstotų „tetos“ ir „dėdės“ iš vienuoliktos ar dvyliktos klasės.
Mokykla – ir mokytojų darbo vieta. Iš savo patirties žinau, o ir dalis kolegų pritaria, kad „kartą paragavęs – negali sustoti“. Pradėjęs dirbti vien tik gimnazijos klasėse, nebenorėtum grįžti į mokyklą, kurioje pirmoje pamokoje penktoką dar mokai raiškiai ir ne skiemenimis skaityti istorijos vadovėlį, o jau antroje – svarstai su dvyliktokais sudėtingas istorijos šaltinių interpretavimo problemas. Įdomu, kiek atsirastų tik gimnazijų klasėse dirbančių mokytojų, kurie nuoširdžiai norėtų grįžti į ilgąją vidurinę?
Tiesą sakant, visiškai nenumanau tik vienos iš šių galimų respondentų – progimnazijų mokytojų – pozicijos. Norėtų jie greta šeštokų tomis pačiomis dienomis mokyti vienuoliktokus, ar ne?
Manyčiau, kad hipotezė galėtų būti tokia: apklausus VISUS progimnazijų ir gimnazijų mokinius ir mokytojus, didesnė jų dalis (du trečdaliai? trys ketvirtadaliai?) pasisakytų už grynuosius gimnazijos ar progimnazijos tipus. Kas norėtų pabandyti tai patikrinti praktiškai?
Nesu toks „nušokęs nuo bėgių“, kad nesuprasčiau faktorių, kurie iškraipytų tokios apklausos rezultatus. Visų pirma, niekaip už „grynąsias“ formas neturėtų pasisakyti tie mokiniai, kuriems dėl susiklosčiusių geografinių, demografinių ar kitų „–inių“ sąlygų reikia kiekvieną dieną trenktis į mokyklą dešimt ir daugiau kilometrų. Antra, niekaip už tas pačias formas nepasisakytų tie mokytojai, kurie dėl tų pačių sąlygų, ir kartais – dėl savo kvalifikacijos prasidėjusioje nuožmioje konkurencijos kovoje, jau dabar ilgosiose vidurinėse ar paprastose pagrindinėse mokyklose vargais negalais susirenka minimaliai normalų pamokų krūvį.
Būkim biedni, bet teisingi – tai ir yra pagrindinės mokyklos išgryninimo kritikos priežastys. Ne mokyklos tipas, o negailestingas „mokyklų tinklo optimizavimas“ (suprask – mokyklų uždarinėjimas) yra pagrindinis siaubas baubas. Būtent jis verčia ilgėtis „senovės“, balsuoti už gerąją ilgąją vidurinę.
* * * * *
Pabaigai, žinutė iš šios dienos „Delfio“:
„Nuo 2003 metų mokinių skaičius Lietuvoje sumažėjo beveik 150 tūkst., arba ketvirtadaliu, mokinių ugdymui skiriamos lėšos padidėjo 760 mln. litų, arba 72,4 proc.“
Suprantama, krizė, infliacija, augančios bet ko išlaidos… Kur išeitis?

PAMĄSTYMAI APIE SAULIAUS JURKEVIČIAUS PAMĄSTYMUS

Evaldas Bakonis — Thu, 05 Apr 2012 19:06:07 +0000

Popieriniame „Dialoge“ ir interneto žiniasklaidoje („Voruta“, „Bernardinai“) pasirodžius Vilniaus licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus visos Lietuvos mokytojų suvažiavime 2012 m. kovo 31 d. skaitytam pranešimui, kilo kai kurių minčių. Yra dalykų, su kuriais sutinku, bet yra ir tokių, kurie kelia abejonių. Padiskutuosiu su kai kuriomis pranešimo idėjomis.
„Nė vienas šiandien prievarta diegiamas struktūrinis variantas nėra geresnis už galimybę mokyti 5-12 klases vienoje mokykloje. Tai akivaizdi tiesa…“
Nežinau, ar teisingai supratau Sauliaus mintį, tačiau man tai NĖRA akivaizdi tiesa. Teko pačiam patirti įvairius besikeičiančios mokyklos būvius. Teko dirbti mokykloje, kurioje vyriausi mokiniai mokėsi net … šeštoje klasėje. Teko dirbti toje pačioje, bet jau dideliu pirmokėlių – dvyliktokų kombinatu virtusioje mokykloje. Pagaliau, teko pamatyti tą naują dvasią ir atmosferą, kuri liko kombinatui pasidalijus į du vienetus – progimnaziją ir gimnaziją. Nemanau, kad po šio gėrio man gyvenime norėtųsi grįžti atgal į „kombinatą“.
Suprantu, kad tai tėra mano asmeniniai įspūdžiai. Be abejo, galima rasti rimtesnių argumentų, nei mano asmeninė patirtis. Manau, kad sunku būtų paneigti faktą, kad su viena amžiaus grupe – progimnazijoje arba gimnazijoje – dirbantis mokytojas gali įgyti tam tikrą specializaciją ir nesiblaškyti nuo penktokų iki dvyliktokų tą pačią dieną. Manau, kad panaši amžiaus grupė suteikia galimybių visą ugdymo procesą subalansuoti tolygiau, remiantis panašiais mokinių interesais. Manau, kad ir saugumo problemos yra sprendžiamos efektyviau, jei mokykloje nėra didelių amžiaus skirtumų.
Lygiai taip pat suprantu, kad tai, kas gerai veikia Vilniuje, nebūtinai turi būti gėriu mano mylimuose Raseiniuose ar dar mažesniame miestelyje. Mažesnių bendruomenių ir mažesnės mokyklos gali kiek neutralizuoti mano įvardytus argumentus už išgrynintas mokyklas.
Aišku, jei šį mokyklų „ketvirčiavimą“ savo pasakojime sujungiam su lygiagrečiu t.v. mokyklų tinklo optimizavimo vyksmu, sutapatinam juos (taip dažnai realiame Lietuvos gyvenime yra), tada situacija gali būti vaizduojama ir kitaip. Mokyklų nykimas, net pačių mažiausių mokinių kelionių į pamokas nuotolių didėjimas dažnai nubraukia švietimo įstaigų gryninimo privalumus. Kita vertus, pripažinkim – taip yra ne visoje Lietuvoje. Todėl suabsoliutinti nederėtų.
„Mokymo kokybė, kuri buvo keliama kaip pagrindinis mokyklų pertvarkymo tikslas, pasiekta nebuvo – tai gali pasakyti kiekvienas pedagogas…“
Manau, kad čia S. Jurkevičius „persūdė“. Pirma, norint ką nors teigti apie MOKYMO kokybę, reikia operuoti apibendrinančia ir visas Lietuvos mokyklas aprėpiančia statistika. Kažin, ar prelegentas ja naudojosi? Antra, kažin, ar KIEKVIENAS pedagogas pripažins, kad JO (būtent – jo) vykdomo mokymo kokybė nebuvo pasiekta. Tai pripažinti – sutikti su vertinimu, jog mano darbas yra bevertis… Įdomu, ar po šio sakinio pedagogai atsistojo ir plojo pranešėjui?
Kalba Saulius ne tik apie mokymo, t.y. pedagogų veiklos, bet ir apie ugdymosi rezultatus: „...nereikia būti ypač įžvalgiam, kad galėtum postringauti apie krentantį mokinių parengimo lygį.“
Dėl šio teiginio su kolegomis teko ginčytis ne vieną kartą. Svarbiausia, kad šie argumentai visada grindžiami tik asmeniniais įspūdžiais, įsivaizdavimais. Jokių tyrimų savo nuomonėms pagrįsti niekas nenaudoja. Tad, ir aš, aršiai neneigdamas Sauliaus vertinimo, pabandysiu pateikti keletą priešingų minčių. Daugelis yra pastebėję kritusį bendrą raštingumo lygį. Nors savo vaikų pavyzdžiu to niekaip negalėčiau patvirtinti, net atvirkščiai – kartais jie suranda vieną kitą klaidelę mano rašliavose. Beje, mokykloje turėjau „kiaurą“ penketą iš lietuvių kalbos… Kita vertus, net jeigu ir sutikčiau, kad bendroji mokinių masė šiandien daro daugiau rašybos klaidų, nei prieš dvidešimt ar trisdešimt metų, tai tuoj paklausčiau: „Ar mes nebūtume sutrikę savo vaikystėje, išgirdę žodžius „interpretacija“, „esė“, ir pan.?“ Šiandien mokiniams tai nėra nežinoma žemė.
Kitas, gal artimesnis pavyzdys – istorijos žinios ir gebėjimai. Šaltinių analizė, požiūrių nustatymas, išvadų darymas… Įdomu, kaip tai būtų atrodę prieš trisdešimt metų? Ar kas nors mokykloje apie tai yra girdėję? Beje, net ir istorijos žinių turėjimas neleidžia kalbėti apie nors menkiausią dabartinių abiturientų degradaciją lyginant su mumis. Mes tada, baigdami mokyklą, sugebėdavome iškalti tik vienos valstybės ir nepilno šimtmečio istoriją. Ir tai – pagal iš anksto žinomus klausimus. Ko dabar tikimės iš savo mokinių? Visų tautų ir visų laikų istorijos žinių, kitaip „Istorijos nuo Adomo iki atomo“? Apie kokį lygio kritimą kalbam?
Aš jau nepulsiu čia pateikinėti daugybės su akivaizdžiomis naujovėmis, kaip antai IKT, susijusių dabartinio jaunimo pranašumų… Pagalvokim – įvairių žinių, apie kurias mes net nenutuokdavom, dabartiniai mokiniai turi begalę. O galvos dvigubai ar padidėjo? Tai ir nenorėkim, kad jie būtų išsilavinę taip, kaip mes TADA, ir dar taip, kaip jiems privalu būti išsilavinusiais DABAR.
Yra keletas minčių, su kuriomis nesutikti būtų sunku. Pirmoji – ugdymo(si) programų kaitaliojimas Lietuvoje. Galima būtų tik pasiginčyti tik dėl pačios sąvokos „nuolatinis kaitaliojimas“. Vienam septynerių-aštuonerių metų tarpas tarp programų yra trumpas laikotarpis, kitam – ilgas. Čia jau skonio reikalas. Bet absoliučiai sutinku su aiškiai neišsakyta, bet pakankamai aiškiai ištransliuota Sauliaus mintimi, kad keitimui reikia koncepcijos. Ne nuo programos patvirtinimo praėjęs laikas, bet tos programos rezultatų analizė, neveikiančių dalykų išryškinimas turi tapti konceptualiu naujos programos pagrindu, poreikiu ją keisti.
Pagaliau, tiesiog be komentarų pasirašau po teiginiu: „... mažiau dairyti į Vakarus, nebent pasimokyti, kaip nereikia daryti. Trafaretiškų pavyzdžių kilnojimas iš svetimų šalių padėties tikrai neišgelbės.“

* * * * *

Taip jau sutapo, kad paskutiniai keli šio tinklaraščio įrašai susiję su to paties asmens išsakytomis ar parašytomis mintimis. Tai – grynas sutapimas. Arba, kaip dabar įprasta sakyti – „nieko asmeniško“. Atvirkščiai, Saulių, kurį pažįstu jau daugiau kaip dvidešimt metų, gerbiu ne tik kaip buvusį gerą studentą ar buvusį kolegą – istorijos mokytoją. Pagarbos jis nusipelno už savo indėlį į daugelį Lietuvos švietimo procesų. Vien ko vertos jo pastangos kuriant ir puoselėjant Licėjų, vykdant nors ir turinčią trūkumų, tačiau neabejotinai daug teigiamų dalykų paskatinusią brandos egzaminų pertvarką! Patinka šis žmogus už savo aktyvumą, už pilietinės pozicijos demonstravimą. Tai, kad tenka dažniau reaguoti į Sauliaus mintis – geriausia ir akivaizdi prieš tai parašyto teiginio iliustracija.

KOMENTARŲ CENTRE – ISTORIJA MOKYKLOJE

Evaldas Bakonis — Sat, 24 Mar 2012 14:53:08 +0000

„Delfio“ žurnalisto straipsnis „Mokytoja: istorijos vadovėliuose menkinama Lietuva“ muša man matytus internautų dėmesio rekordus – per pusantros paros jis susilaukė 1350 komentarų, jo herojės istorijos mokytojos ekspertės Jūratės Litvinaitės žodžiai tapo interneto portalo dienos citata.

Aišku, reikia pasidžiaugti. Visuomenė („Delfio“ skaitytojai) istorijos mokymo klausimams yra neabejinga. Peržvelgiau (nedrįstu sakyti, kad perskaičiau) visus komentarus. Išvada gana aiški – didesnė dalis komentuotojų pritaria Jūratės mintims. Šiaip, pritariu ir aš.
Jau senokai pažįstu Jūratę. Esu daug girdėjęs gerų žodžių apie ją kaip apie nuostabią mokytoją, kvalifikuotą korepetitorę. Kurį laiką padirbėjus kartu, galiu dar pridurti: „Taip, nei pilietinės pozicijos, nei vaizduotės, nei darbštumo jai tikrai netrūksta!“ Bet… grįžkim prie pranešimo.
Norėdamas kiek apsidrausti nuo galimų „Delfio“ autorių iškraipymų, pabandžiau surasti originalų pranešimo tekstą. Manau, kad portalo „slaptai.lt“ šeimininkas sugebėjo gauti iš pačios autorės ar bent iš garso įrašo iššifruoti pranešimo tekstą. Jį skaityti buvo daug įdomiau nei „Delfio“ perpasakojimą.
Pasitvirtino mano nuomonė apie Jūratės gebėjimus sužadinti vaizduotę, suintriguoti, paliesti pačias jautriausias stygas. Vien ko verti intarpai apie paskutinio lyvio mirtį, Melą Gibsoną ar įamžinimo vis tebelaukiantį „anų laikų“ Vytauto Didžiojo gimnazijos pastatą! Tikrai pritariu, jog „neskaniai“ atrodo ant Lietuvos mokyklose naudojamo vadovėlio viršelio patalpintas Boriso Jelcino „abrozdėlis“. Kaip, beje, ant mano paties kadaise sukurto vadovėlio viršelio – Napoleono atvaizdas. Patiko ir tai, kad pranešimas nebuvo grindžiamas tik kritika. Jame suformuluoti ir tam tikri siūlymai.
Štai jie:
„1.Pirmiausiai suformuoti vieningą nacionalinę ideologiją, susitarimą, ko mokysime jaunąją kartą, kas taps vertybiniu pagrindu. Mokiniai šiandien nebežino, kas yra gerai, kas ne, ko iš jų tikisi jų valstybė, neturi jokių idėjinių orientyrų ateičiai. Neturi tikėjimo, kuris padėtų jiems apsispręsti renkantis.
2. Svarbiausiu vadovėlių kokybės vertinimo kriterijumi išskirti pilietinio sąmoningumo, tautinio identiteto, valstybinio orumo ugdymą valdovėlio pagalba. Jei vadovėlis didesne dalimi neugdo šių vertybinių nuostatų, jį iš viso drausti naudoti Lietuvos mokyklose.
3. Reikalinga taip pat sudaryti sąlygas mokytojui vadovėlio medžiagos pagalba formuoti išsamų mokinių supratimą apie baltų kultūros, raidos savitumą ir indėlį į pasaulio civilizacijos kūrimą.
4. Būtinai turėtų būti skirtas ir didesnis dėmesys įvairių Lietuvos tautinių bendrijų įnašui į mūsų valstybės kūrimą bei puoselėjimą atskleisti.“
Penktu numeriu suformuluotas siūlymas buvo pernelyg ilgas ir kažkaip „pasiklydęs“ bendrame jį supančiame kontekste. Aš jį supratau taip: „Baikime inkšti, dejuoti, didžiuokimės sava valstybe ir jos praeitimi!“
Kaip ir viskas teisinga, o pirmojo siūlymo pirmasis sakinys – tiesiog neįkainojama „svajuko dramblionė“! Tiesa, galima būtų pasiginčyti apie pernelyg didelį optimizmą dėl baltų indėlio į pasaulinę civilizaciją. Galima perspėti, kad kuo daugiau dėmesio dirbtinai skirsi tautinėms mažumoms, tuo daugiau ateityje paliksi kabliukų visokiems vaivorykštiniams tyrėjams surasti medžiagoje tai, ko net mintyse neturėjai, sapnuose nesapnavai…
„Delfio“ komentaruose būta ir Jūratę kritikuojančių komentarų. Kai kuriuos jų rašė neblogai besigaudantys situacijoje kolegos istorijos mokytojai. Vienas net Evaldu pasivadino ir apie Jūratės bendradarbiavimą „Šviesos“ leidykloje užsiminė.
Po visų šių komentarų man kilo toks klausimas: „Ar gali istorijos vadovėlių autorius viešai kritikuoti kitus istorijos vadovėlių autorius?“ Man atrodo, kad gali. Tačiau reikėtų pagalvoti apie tam tikrą etiką. Pirma, kritikuotini tik konkretūs istorijos vadovėliai, o ne abstrakčiai „istorijos vadovėliai“. Antra, priekaištauti galima dėl tų aspektų, kurie… Kaip čia suformulavus? Na, tiesiog klausimais:
„Ką aš padariau, kad mano vadovėlį skaitydami penktokai negalvotų, jog Lietuva buvo tik žaisliukas Stalino ir Hitlerio rankose“
„Ką aš padariau, kad baltams būtų skiriamas pakankamas, deramas dėmesys (o ne tik šešioms pamokoms skirti keturi paragrafai) mano septintos klasės vadovėlyje?“
Jeigu jaučiuosi padaręs viską, kas įmanoma, galiu mėtyti „špilkutes“ ir kitiems. O jeigu ne?

PO JUBILIEJAUS, BET NE APIE JĮ

Evaldas Bakonis — Sat, 17 Mar 2012 15:23:27 +0000

Vakar (2012-03-16) dalyvavau „Dialogo“ dvidešimtmečio šventėje. Nenoriu plačiau komentuoti savo įspūdžių, lyginti su kitu, prieš penkiolika metų vykusiu renginiu – laikraščio penkerių metų jubiliejumi. Labai jau jie skirtingi – pačia vyksmo vieta, scenarijumi, dalyvių sudėtimi.
Bet kuriuo atveju, esu dėkingas visai šauniai „Dialogo“ komandai ir jos vadei Elenai Tervidytei už tam tikrą naują potyrį. Būtent, pagaliau pamačiau, kaip realiame gyvenime (o ne iš nuotraukos laikraštyje ar pasirodymo TV dėžutėje) atrodo tokios „Dialogo“ žvaigždės kaip Stepas Eitminavičius, Bronislovas Burgis, Regimantas Tamošaitis, Regina Jasukaitienė, Zita Šliogerienė, Kęstutis Miliauskas, Vytenis Paulauskas… Su kai kuriais teko net persimesti vienu kitu žodeliu.
Šiandien, jau galutinai iš organizmo išgaravus vakar suvartoto brendžio likučiams, atrodo gaila, kad kažkaip neatsirado progos pasikalbėti su paskutiniuoju iš išvardyto sąrašo. Iš svetimos švietimui sferos į pastovius „Dialogo“ autorius atėjęs, jubiliejiniame gimtadienyje nominacija už savo „kairuoliškos“ pakraipos įžvalgas pagerbtas ponas Vytenis Paulauskas jau senokai žavi savo aštriais ir taikliais pastebėjimais globaliomis Lietuvos švietimo temomis. Tačiau paskutinis jo straipsnis („Tikrieji mūsų mokytojų darbdaviai“, Nr. 11) sukėlė kiek prieštaringų minčių.
Viena vertus, kategoriškai nesutikčiau su tokiu „užmetimu“: „Pasak viceministro Vaido Bacio, „svarbu ne kas, kada, bet kodėl“; kitaip sakant, mokantis istorijos nereikia žinoti nei datų, nei faktų, o įvykius galima interpretuoti savaip, nebijant suklysti.“ Vėlgi, kiekvienam istorijos mokytojui nekyla abejonių, kad viceministro žodžiai autoriaus suinterpretuoti visai „į lankas“. Juk jokia interpretacija neįmanoma be faktų, t.y. be „kas, kur ir kada“ žinojimo. Čia viceministras pastebėjo tai, ko mes turėtume siekti – ne aklo faktų žinojimo, kuris tėra vertybė tik kryžiažodžių sprendėjams ar viktorinų dalyviams, o jų prasmės suvokimo.
Nesutinku su V. Paulausko pritarimu LPKTB nuomonei. Kitaip tariant, sutinku su pačia nuostata, kad Lietuvos istorijai reikia skirti pagarbesnę vietą mūsų mokykloje, bet nesutinku su nenoru palyginti kaitos su prieš tai buvusia situacija. Juk nesunku pastebėti, kad dažniausiai naujoji istorijos programa kritikuota dėl didesnio Lietuvos istorijos svorio (LPKTB raštai – tik nedidelė išimtis iš šio kritikų choro).
Tačiau yra vietų, kur negali nesutikti su autoriaus įžvalgomis. Nenoras matyti istorijos kaip humanitarinio mokslo paskirties… Užsispyrusiai istoriją kergti vien tik su socialiniais mokslais, tarp kurių yra ir perpus gamtos, ar perpus tikslieji mokslai… Išsiversti iš bendraeuropinių dokumentų kai kurias madingas sąvokas (pvz. „problem solving“) ir jas kaišioti kur reikia, ir kur nereikia, kur galima, ir kur – nelabai… Aklai vykdyti bet kurią idėją, kuri pasigirdo vieno ar kito pareigūno viešuose pasvarstymuose… Net su tam tikru įnirtingu entuziazmu, kokio neteko regėti net komjaunuoliškos jaunystės metais… Čia su gerbiamu Vyteniu Paulausku tenka sutikti!

MIRUSIŲJŲ PAMOKOS GYVIESIEMS

Evaldas Bakonis — Wed, 29 Feb 2012 17:10:05 +0000

Snieguotą vasario 28 dieną Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidotas ŽMOGUS. Atrodytų, kas čia ypatinga? Na taip, a. a. Saulius Kelpšas keletą dešimtmečių skyrė Lietuvos „Caritas“ veiklai – teikė pagalbą tūkstančiams vargstančių ir skurstančių. Taip, keletą dešimtmečių jis buvo mylintis ir rūpestingas vyras žmonai Aušrai, nuostabus tėvas dukroms Augustei ir Mingailei. Taip, Saulius mylėjo visus žmones, todėl nenuostabu, kad net sunkiai sirgdamas, jis ateidavo į pagalbą visiems. Tarp jų – ir giminaičiams…
Matyt, jau to užtenka, kad laidotuvių Šv. Mišias aukotų Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Telšių vyskupas Jonas Boruta, velionio brolis kun. Jaunius Kelpšas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas ir dar daug kunigų. To užtenka, kad į paskutinę kelionę velionį palydėtų minios žmonių. To taip pat užtenka, kad šio civilio žmogaus paskutinė kelionė būtų palydima garbės sargybos šūvių salvėmis, o prie šviežiai supilto kapo būtų giedama ne tik „Marija, Marija“, bet ir Lietuvos himnas.
Kodėl man tai aktualu? Ne tik todėl, kad su Sauliumi mane siejo šiokie tokie giminystės ryšiai. Jo mirtis tapo net keliomis pamokomis man.
Skaudžiausia yra ta, kad už gerus dėkoti žmogui reikia dar jam gyvam esant. Tai mes žinom, bet ar visada taip darom?
Antroji pamoka – profesinė. Tik Sauliui mirus, aš sužinojau tai, ką turėjau išsiaiškinti anksčiau – kaip šioks toks istorijos mėgėjas, kaip istorijos vadovėlių autorius. Ne tik išsiaiškinti… Dabar tiesiog skaudu, kad nebuvo pasinaudota artimiausios aplinkos istorija, arba „istorija aplink mus“. Kiek prarasta galimybių į vadovėlius perkelti gyvąją istoriją žmogaus, kuris dar paauglystėje tapo kovotoju už Lietuvą: platino nelegalius savilaidos leidinius („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Lietuvos ateitį“), vadovavo KGB „prižiūrimai“ Petrašiūnų Eucharistijos bičiulių pogrindžio grupei, rinko parašus po protesto peticijomis dėl sąžinės laisvės ir tautos teisių varžymo, gynė okupantų naikinamą Kryžių kalną ir pan. Nebepapasakos Saulius jau apie jausmus, kuriuos patirdavo sovietų represinių struktūrų persekiojamas, tardomas žmogus.
Ką gi, tenka vieno internetinio komentaro žodžius prisitaikyti sau: „Dauguma net neįsivaizduoja, kad taip gali būti ir kad tokie dalykai vyko ir vyksta šalia mūsų, realiame Lietuvos gyvenime…“
Liūdna, bet tik šioje vietoje, kurios jis niekada nebepamatys, padėkoti:
„Sauliau, ačiū už tavo begalinį gerumą! Ir už visą tavo gyvenimą!“

YPATYBĖS? AR NEIGIAMYBĖS?

Evaldas Bakonis — Thu, 23 Feb 2012 20:26:44 +0000

Kai DIALOGAS paskelbė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pareiškimą apie istorijos mokymą(si) (, žr. „Lietuvos istorijai mokyklose – deramą statusą!“, „Dialogas“, 2012 Nr. 6), kilo pagunda paviešinti savo nuomonę. Atsisėdus prie kompiuterio, parašius keletą sakinių, nusprendžiau „Ne, neverta!“ Apie ką rimtai galima diskutuoti su žmonėmis, kurie, nors patyrę šilto ir šalto, nors turi daug neginčijamų nuopelnų saugant ir stiprinant Lietuvos valstybingumo tradicijas, tačiau truputį atsiliko nuo modernių ugdymosi idėjų? Be abejo, jų siūloma istorijos mokymo(si) samprata atėjo iš jų pačių mokymosi patirties, papildant supratimu, kad istorija „keičia spalvas“. Anksčiau buvo ugdomas sovietinis pilietis, dabar reikia ugdyti Lietuvos pilietį. Anksčiau didžiausia vertybė buvo klasių kova, tad dabar reikia kalbėti apie tautos kovą. Ir t.t. ir pan…
Jau vien istorijos interpretacinių gebėjimų ugdymo neigimas, aiškiai parodo, kad šių garbių žmonių tarpe tikriausiai nėra nė vieno „veikiančio“ istorijos mokytojo. Ar verta tokiu atveju „laužyti ietis“ iš anksto nevaisingumui pasmerktoje diskusijoje?
Kas kita – reaguoti į buvusio kolegos mintis „Dialoge“. Susipažinau su Vilniaus Licėjaus direktoriaus Sauliaus Jurkevičiaus samprotavimais apie LPKTB pasiūlymus (, žr. „Istorijos mokymo ypatybės šiandienos mokykloje“, „Dialogas“, 2012 Nr. 8). Tenka atsiliepti į jo pasiūlymą straipsnio pabaigoje: „Be to, viešojoje erdvėje reikėtų pradėti rimtesnę diskusiją apie istorijos mokymo prasmę ir vertę.“ Nežinau, ar ši vieta atitinka viešosios erdvės sampratą, tačiau toliau teikiamos mintys tikrai nėra skirtos vien asmeniniam dienoraščiui.
Pradžioje – bendri įspūdžiai. Perskaičius visą straipsnį, kilo labai prieštaringos mintys. Viena vertus, jau tapo tradicija, kad S. Jurkevičiaus periodiškai pasirodantys vieši pamintijimai pasižymi negatyvo vyravimu. Taip, situacijos analizė atlikta, kritikos daug, o pozityvo, realių pasiūlymų nėra. Ir tas negerai, ir anas kritikos neatlaiko. Kokį vaizdą gali susidaryti skaitytojas? Vardijam: vyrauja neigiamos nuostatos visuomenėje, valdžioje esantys liberalai nesiima realių veiksmų patriotinėms vertybėms stiprinti, pilietiškumo pagrindų ugdymas mokykloje yra bevertis, mokykliniame istorijos kurse viešpatauja mechaninis faktų mokymas, mokytojai nekalba atvirai, istorijos programa niekur neveda, mokiniai nesupranta istorijos prasmės net baigdami mokyklą. Taip ir kyla pagunda šiai minčių puokštei pritaikyti paties autoriaus teiginį: „Sunku puoselėti patriotiškumą, kai aplinkui klesti savinieka…“
Be abejo, jokių ginčų nekyla dėl autoriaus pažertų kontrargumentų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai. Jokių abejonių dėl pačios pirmosios straipsnio dalies nėra taip pat. Atvirkščiai, kalbos aiškumas, minties tikslumas, kad ir neigiamas, tačiau visuminis dabarties visuomenės situacijos matymas negali nežavėti. Tačiau ką ir kaip keisti? Na, nebent artimiausioje ateityje pakeisti ką tik pakeistą programą… Daugiau jokių konkrečių ir pozityvių pasiūlymų.
Lieka neaiškios konceptualių istorijos didaktikos dalykų suprimityvinimo straipsnyje priežastys – vietos laikraštyje pritrūko ar tiesiog nenorima pamąstyti apie tikruosius istorijos mokymo(si) tikslus. Antai, S. Jurkevičius užduoda tarsi ir teisingus, teisėtus klausimus: „Kodėl mums niekaip nepavyksta išmokyti net pagrindinių faktų ir įvykių, kartojant juos metai iš metų? Kodėl daugeliui mokinių nepatinka mokytis Lietuvos istorijos?“
Autoriui atsakymas paprastas: „… paviršutiniškas nuolatinis faktų kartojimas yra nepatrauklus ir neturi jokios išliekamosios vertės. Jeigu šie faktai nesiejami su skirtingomis interpretacijomis ar požiūriais, jų žinojimas neturi jokios vertybinės prasmės.“
Man, deja, neatrodo, kad taip paprastai galima viską paaiškinti. Tarkim, faktai bus susieti su skirtingomis interpretacijomis ar požiūriais. Kas tada? Faktus papildančių interpretacijų žinojimas jau suteiks vertybinę prasmę? Skirtingų praeities faktų ar reiškinių įvairiausios interpretacijos padarys istoriją įdomią XXI amžiaus mokiniui? Drįstu abejoti. Apskritai, faktų su juos gaubiančiomis interpretacijomis žinojimas didelė vertybė yra tam, kas iš jų pelnosi duoną – istorikui. Gal dar istorijos mokytojui. Kita kategorija žmonių, kuriems tai gali atrodyti vertybė, – pakankamą gyvenimo patirtį turintys ir prisimenantys kitokį istorijos interpretavimą žmonės. Be abejo, jei vaikystėje ar jaunystėje į galvą kalė vienus dalykus, o dabar jie vertinami net priešingai, tai gal ir bus aktualu pasidomėti. O jei ne? Jei visa tai neišgyventa asmeniškai? Jei apie kitokius, jau pasenusius vertinimus paauglys sužino tik iš to paties istorijos vadovėlio? Jei prie tų mokiniui ne(be)aktualių faktų reikės mokytis ir juos teigiančių ar neigiančių interpretacijų?
Aš nesiūlau atsisakyti supažindinti mokinius su skirtingais vertinimais ar skirtingais požiūriais. Aš tik siūlau nepadaryti jų istorijos mokymosi tikslu ar net vertybe. Ko mes tikrai dar nesugebame padaryti, tai aktualizuoti (čia ir dabar) istorijos problemas. To kaip tik ir neradau S. Jurkevičiaus pasvarstymuose. Ne skirtingų praeities vertinimų žinojimas turi atvesti prie dabarties problemų aiškinimosi, o atvirkščiai – dabarties problemų analizė turi vesti prie natūralaus poreikio žinoti apie galimas, praeityje buvusias alternatyvas.
Beje, apie kokias „nepatogias“ temas kalbama straipsnyje? Gal laikas įvardyti tą siaubą baubą, kuris bijo ar nenori kalbėti apie nepatogius dalykus? Kam ir kokios temos yra nepatogios mūsų demokratinėje valstybėje?
Toliau, straipsnyje kalbama apie brandų istorijos mokymą pagrindinėje mokykloje ir dar brandesnį – vidurinėje. Vėlgi, situacija nupiešta gana tiksliai ir taikliai: „Giliau išdiskutuotos temos padėtų mokiniams ne tik įsiminti faktus ir suprasti istoriją, bet ir emociškai pajusti jos mokymosi prasmę. <… > Išdėstę faktus ir elementarų supratimą apie procesus, nežengiame į tikrąjį istorijos pažinimo lauką.“ Taip ir norisi paklausti autoriaus: „Kaip tai galima padaryti? Kada mes galime žengti į tikrąjį pažinimo lauką? Kaip iššokti iš tos tik parengiamosios, t.y. faktų, stadijos, turint to-o-o-o-kią plačią istoriją ir tik dvi ar tris savaitines pamokas?“ Logiškai samprotaujant, sumažinus mokymo programą, atsikračius dabarčiai neaktualių temų balasto, padidėtų galimybė būtent giliau išdiskutuoti Lietuvai svarbias temas, apsvarstyti tai, kas reikalinga mokiniui dabartyje. O kaip tokį kelią vertina licėjaus direktorius? „Palikim kaip buvę!“
Kadangi esu suinteresuotas, tai tuoj pat galiu užduoti klausimą tokiam kategoriškam teiginio „Kol nežinome ar nesuprantame, kaip programą pakeisti, geriau palikime senąją“ autoriui: „Kur, gerbiamas kolega, buvote, kai vyko programos idėjų svarstymas arba diskusijos apie parengtą projektą – akivaizdžiai ir virtualioje erdvėje?“ Pavyzdžiui, aš asmeniškai žinau, suprantu kaip turi atrodyti į gilų ar brandų mokymąsi nukreipta programa. Kažkaip net nemačiau ir negirdėjau rimtų argumentų, neigiančių naujos programos teorinį pagrindimą. Gi Jurkevičiui net argumentuoti nereikia jos beapeliacinio neigiamo vertinimo. Atrodo, kad istorijos bendrojoje programoje, nors ir nedidelis, tačiau istorijos pločio sumažinimas gylio vardan tarsi turėtų būti akivaizdus. Be abejo, pažvelgus į istorijos brandos egzamino programą, taip jau nebeatrodo. Nes juk į pirmą vietą kyla gerai žinomas klausimas: „Tai ką, jau šito (kito, trečio) nebegalėsim paklausti?“
Na, niekaip mes nepragyvensim be Vokietijos vienijimo etapų ar ūsuotojo dėdės Bismarko. Na, kaip galime apsieiti be šaltojo karo įvykių smulkios sekos žinojimo? Klausimai retoriniai, bet … Kai sugebėsim atsiriboti nuo šio balasto, tada ir kalbėkim apie gilias diskusijas, apie brandų kalbėjimą per istorijos pamokas. Beje, ar programa kalta, kad lėšos švaistomos beprasmiškam vadovėlių keitimui? Kas gi verčia gilaus istorijos mokymo sampratos neatitinkančius vadovėlius keisti į naujus, dar daugiau neatitinkančius?
Galima būtų dar paabejoti siūlymu „Pilietiškumo pagrindų pamokos turėtų būti integruotos į istorijos mokymą“. Ar tikrai istorija yra vienintelis dalykas, kuris uzurpuoja piliečio ugdymą? Ar istorijos mokytojas – pagrindinė ideologinė figūra mokykloje? Jei pilietiškumo ugdymas, anot autoriaus, yra formalizuotas, jei absoliuti dauguma pilietiškumo ugdymo pamokų Lietuvoje senokai patikėta istorijos mokytojams, tai kokia logiška išvada turėtų užbaigti šias dvi prielaidas?“
Nežinau, kaip užbaigti šias mintis. Man aiškus tik vienas dalykas – jei jau prisiimi atsakomybę viešai kalbėti „aukštesniojo“, elito vardu, jei kvieti diskutuoti, tai būtų pravartu pasiūlyti ką nors racionalaus. Nes abstrakčiai kritikuoti sugeba visi istorijos mokytojai. Net ir buvę. Tokie kaip aš…

SEMINARAI ISTORIJOS MOKYTOJAMS

Evaldas Bakonis — Mon, 27 Jun 2011 10:42:02 +0000

[Čia yra tiesioginė ir nepaslėpta reklama. Jos nemėgstantiems geriau neskaityti!]
Bene vienintelis dalykas, kurį aš tikrai mėgstu, kuris man iki šiol neblogai sekasi, kurį, sprendžiant iš atsiliepimų, dar gerai vertina mokytojai, – seminarai istorijos mokymo temomis. Per netrumpą istorijos mokytojo, dėstytojo, įvairių kursų ir projektų dalyvio karjerą susikaupė tam tikra patirtis, kuria galėčiau pasidalyti su kolegomis – istorijos mokytojais. Taigi:
KADA ISTORIJOS EGZAMINAS NEBAISUS?

SU KUO IR KAIP „VALGOMOS“ KOMPETENCIJOS ISTORIJOS PAMOKOSE?

AR YRA 1000 IR 1 BŪDAS KAIP NAUDOTI ISTORIJOS VADOVĖLĮ?

KAIP PATIKRINTI IR VERTINTI TAI, KO (IŠ)MOKOME?