APIE TAI, KAIP ŽURNALISTIKA PASKĘSTA PAPLAVŲ DUOBĖJE

Gyvena sau žurnalistė, kuri temas apie švietimą sėkmingai „varinėja“ mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomame Lietuvos radijuje ir savo privačiame leidinyje. Patogu, nes kartą surinkta žaliava gali būti naudojama keletą kartų, tik su skirtingais atspalviais. Abejojančius tokiu interesų persipynimu šioji žurnalistė retkarčiais apskundžia jų vadovybei. Panašiai kaip senais sovietiniais laikais, kai į įmonių, įstaigų partinius komitetus buvo kreipiamasi, kad nubaustų girtuoklius ar šiaip prasižengusius darbuotojus. Skundai „nepaėjo“, nes nesugebėjo suprasti skirtumo tarp valstybės tarnybos ir darbo pagal sutartį statuso.
Ai, dar kartais toji žurnalistė veidaknygėje skelbia savo valstybinės ir privačios veiklos reklamą. Tarp šių skelbimų atsiranda ir šiaip asmeninių žurnalistės „perliukų“. Kartais net švietimo temomis. Paskutinis toks įrašas žiauriai sudomino.
Nutarė toji žurnalistė tapti skriaudžiamo piliečio gynėja. Istorijos esmė: tūlas pilietis mokytojas lyg ir planuoja tapti mokyklos direktoriumi. Savo nelaimei jis pasidalijo įrašu, kritikuojančiu instituciją, kuri šiaip ar taip dalyvauja pradiniame švietimo įstaigų vadovų atrankos procese. Ir … toje pačioje veidaknygėje sulaukė kitos pilietės reakcijos, kurią priėmė kaip grėsmę savo planams. Žurnalistė imasi ar tai piliečio interesų gynėjos, ar tai prokurorės, ar tiesiog propagandistės vaidmens. Pasekim jos minčių evoliuciją.


Taigi, pirmiausia žurnalistė pažymi teisingą faktą, kad grėsminga pilietė jau nebedirba šioje įtakingoje institucijoje. Čia būtų galima istorijoje padėti tašką, nes sveika logika sako, kad jokios grėsmės nebekelia. Toliau žurnalistė sulygina šios pilietės senosios ir naujosios institucijos funkcijas. Dar toliau ji apskritai „pamiršta“, kad pilietė dirba naujoje įstaigoje. Ir kam to reikia, nes abiejų institucijų funkcijas ji jau suvienodino? Todėl toliau galima kalbėti vien tik apie buvusią šios pilietės darbovietę ir ją apkaltinti grasinimais kylančiai švietimo žvaigždei. Kas atsimins įrašo pradžioje prabėgomis paminėtą faktą, kad ryšys tarp pilietės ir aptariamos įstaigos jau nutrūkęs? Kuo toks minčių pasažas skiriasi nuo elementarios propagandos, kurią dar XX amžiuje naudojo rudojo ir raudonojo marų garsieji propagandistai?
Beje, jei istorija baigtųsi būtent šiuo įrašu, tai žurnalistę galima būtų pagirti už meistrišką propagandos triukų įvaldymą. Deja, tenka kalbėti ir apie paplavas. Reikalas tas, kad grėsmės planuojamai karjerai net nebuvo. Grėsmingoji pilietė rašė net ne kaip kokia nors valstybės tarnautoja (žurnalistė eilinį kartą nesupranta skirtumo ir bando jau viešai skųstis ministrui). Ji tiesiog yra toje mokykloje besimokančio vaiko mama, kuri iš anksto informav0, kad tėvai domisi ir domėsis mokyklos reikalais. Net ir direktoriaus darbu.
Istorijos pabaigos klausimas – kuo tokia žurnalistė skiriasi nuo visokiausių žurnalistėmis besivadinančių gorienių ar janutienių?

Komentuoti negalima.