ROTACIJA, KADENCIJA… TEMA NE Į TEMĄ

Ši kartą svarstoma tema neturi tiesioginio ryšio su istorija mokykloje. Kita vertus, ji yra tiesiog … Lietuvos švietimo istorija. Jau daugiau kaip dešimtmetį kalbama ir rašoma apie švietimo įstaigų vadovų rotaciją. Ne vieną kartą šis principas bandytas įtraukti į švietimo įstatymą. Paskutinis, dar nepasibaigęs bandymas – Seimo nario Valentino Stundžio pateikta pataisa, kad švietimo įstaigos vadovas būtų skiriamas konkurso būdu penkerių metų kadencijai.
Tiesą sakant, man nuo šio klausimo sprendimo nei šilta, ne šalta. Tiesiog taip sutapo, kad pastarąsias kelias dienas įvairiose auditorijose teko net keletą kartų diskutuoti apie tokią, jau istorinę problemą.
* * * * *
Sąvokos. Dažniausiai vartojamas žodis „rotacija“ reikštų švietimo įstaigų vadovų periodišką perkėlimą po kelerių metų darbo iš vienos mokyklos į kitą. Tačiau dabar dažnai šiuo žodžiu įvardijamas ir vadovų skyrimas į pareigas tam tikrai kadencijai konkurso būdu. Šiuo atveju galimybės yra dvi – riboti vadovavimo veiklą viena ar keliomis kadencijomis, arba nenustatyti kadencijų skaičiaus. V. Stundžio siūlymas orientuotas į pastarąjį variantą – jame nekalbama apie rotaciją ir neužkertamas kelias geram vadovui dirbti vienoje vietoje daugelį metų.
* * * * *
Koks rotacijos ar terminuoto darbo tikslas? Suardyti daugelyje švietimo įstaigų nusistovėjusias vienvaldystės tradicijas? Suardyti nepakeičiamumo kultūrą, kai įstaigų vadovai savo pareigas eina iki senatvės pensijos? Paskatinti efektyvesnę švietimo įstaigų vadybą ir vadovo norą tobulėti? Pagerinti švietimo įstaigų veiklos rezultatus? Sustiprinti švietimo įstaigos bendruomenės svorį? Palaipsniui „nueiti nuo popierinės“ švietimo įstaigos vadovų atestacijos? Palengvinti kelią užimti vadovo poziciją saviems žmonėms?
* * * * *
Kur galim nueiti? Kiek suprantu, rotacija tikrąja šio žodžio prasme švietime tikrai pasmerkta likti utopija, rožine ar žydra svajone. Švietimas – ne krašto apsauga ar vidaus reikalai, kur dar (matyt?) išlikusi tarnybinio būsto sąvoka. Tikėtina taip pat, kad nesugebėsim perkelti vadovo į kitą miestą kartu su visu jo namu ar butu. Kai kas sako, kad nebūtina toli kilnoti. Galima gi tos pačios savivaldybės teritorijoje rasti kitų mokyklų ar darželių. Tokiu atveju, liktų vėl pasvarstyti, kokie tada būtų rotacijos tikslai? Ar neprimintų kaitos dėl pačios kaitos? Ar nebūtų nuskriaustos geros vadybos švietimo įstaigos, gavusios santykinai prastą vadovą?
Kadencijos be rotacijos yra daugiau tikėtinas variantas. Pabandykim įsivaizduoti, kas gali atsitikti, jei nustatytas maksimalus kadencijų skaičius? Kuo rūpinsis švietimo įstaigos vadovas, žinodamas, kad jam šiame poste liko praleisti paskutiniuosius metus? Pusę metų? Mėnesį? Prisiminkim, ką daro Seimas ir atskiri jo nariai kadencijos pabaigoje.
O jei kadencijų skaičius neribojamas? Ar neatsitiks taip, kad, pamynęs savo vadybos principus, švietimo įstaigos vadovas prieš naujuosius rinkimus sieks daryti viską, kad įtiktų suinteresuotoms grupėms? Ir apskritai, kas drįs eiti į vadovus, žinodamas, kad po penkerių metų yra didelė tikimybė tapti bedarbiu? Nebent – toks pat bedarbis. Nes, turėdamas darbą, geras pedagogas ar geras vadybininkas gerai pagalvos. Juk sugrįžti į ankstesnes pareigas nebebus kaip – vieta užimta. Beje, pagalvokim ir apie tai, kas atsitinka su švietimo įstaigos vadovo profesionaliais mokytojo dalykininko įgūdžiais per penketą ar dešimtį jo direktoriavimo metų?
* * * * *
Nenutrūkstanti kaita? Kažkodėl man siūlymas įvesti švietimo įstaigų vadovų darbo kadencijas atrodo panašus į bendrą situaciją Lietuvos švietime. Švietimo vadovams kartu su visa vyriausybe yra privalu pasitikrinti pasitikėjimą pasibaigus kadencijai. Dar nebuvo atvejo, kad po tokio pasitikėjimo patikrinimo poste liktų tie patys vadai. Naujai atėję turi griežtą nuostatą, kad jų pirmtakai vadovavo blogai, ir aiškią viziją – kaip daryti atvirkščiai. Taip ir gaunam niekaip nenutrūkstančią ir niekam nebesuprantamą švietimo reformą, kuri dažnai atveda prie to, kad sveikas protas ir veiksmų teisėtumas aiškiai pralaimi t.v. „politiniams sprendimams“. Ar norima šį principą perkelti ir į mokyklas?