MOKYKLINĖS ISTORIJOS PARADOKSAI

Atsiprašau šio tinklaraščio lankytojų, kurie nesurado ko nors įdomaus paskutiniame įraše „Istorijos egzaminas 2012“. Galiu tik paguosti – tinklaraščio lankomumas keletą dienų sumušė visus rekordus. Dvi dienas lankytojų srautas gerokai viršijo tūkstantį. Šiam tinklaraščiui tai buvo neregėtos aukštumos! Ir Jūs prisidėjote prie šio įvykio!
Suprantu, kad tokiom lemtingom dienom įrašo pavadinimas buvo pernelyg pretenzingas. Todėl siūlau kompensaciją – pamąstymus apie tai, kokias išvadas kartais galima pasidaryti iš mokyklinio istorijos kurso po egzamino.
Dvi valstybes – JAV ir Vokietiją – palietė Didžioji tarpukario ekonominė krizė. Jos vadovai – F. D. Ruzveltas ir A. Hitleris – ieškojo išeities iš susidariusios kritinės situacijos.

Pateikta statistika byloja, kad nepalyginamai geriau problemą išsprendė diktatorius, nei demokratijos bastionu vadintos valstybės vadovas. Išvada?
Kuri iš politinių doktrinų – konservatizmas, socializmas, liberalizmas – parodė savo ribotumą tos krizės metu? Manau, kad daugumai abiturientų teisingas atsakymas buvo aiškus. Matyt, lygiai taip pat sėkmingai jie nurodė ir pagrindinę krizės priežastį. O ji, tikriausiai, turėjo sutapti su bene pagrindine tos ribotos doktrinos ekonomikos tvarkymo idėja? Išvada?
Du tarptautiniai suvažiavimai – Vienos kongresas ir Paryžiaus taikos konferencija – sprendė Europos sutvarkymo planus po visą žemyną siaubusių karų. Pirmasis – po Napoleono karų, antrasis – po pirmojo pasaulinio karo. Nors kiek prakutęs abiturientas egzamino metu turėjo parodyti, kad Paryžiaus taikos konferencija vadovavosi pažangesnėmis politinėmis idėjomis. Nes… Vienoje susirinkę monarchai tiesiog dalijosi Europą ir visai nepaisė tautų interesų. Paryžiuje valstybių vadovai deklaravo tautų apsisprendimo principą ir bandė jį realizuoti praktiškai. Paryžiuje susirinkusių valstybių vadovai inspiravo naujų, demokratijos principais besivadovaujančių, valstybių kūrimąsi. Vienoje gimė „Šventoji sąjunga“, turėjusi budriai saugoti nusistovėjusią tvarką ir neleisti net kvėptelti kokiai nors pažangesnei idėjai. Taip, po Vienos kongreso netrūko nei lokalinių karų, nei revoliucijų, tačiau panašus į napoleonmetį chaosas atslinko tik po šimto metų. Gi po Paryžiaus taikos konferencijos dar baisesnės nelaimės Europą ištiko vos po dvidešimties metų. Išvada?
Gerai pagalvojus, tai ir pasipriešinimą įvairaus plauko engėjams praeityje reikėtų vertinti kiek atsargiau. XIX a. pradžioje po Vilniaus studentijos neginkluotos „rezistencijos“ protrūkio caras ir jo aplinka pasvarstė tik apie pavojų, kurį kelia viešos paskaitos. Na, dar porą dešimčių studentų ištrėmė iš Lietuvos. Po 1830 metų sukilimo Lietuva neteko jau savo universiteto. Po trisdešimties metų sukilo dar kartą. Šį kartą prarado jau lietuvišką raštą. Išvada?
* * * * *
Viršuje pateiktos mintys jokiu būdu nėra priekaištas kam nors. Suprantu, kad siūlomas tekstas kryptingai veda į “kvailas” išvadas. Kita vertus, pabandykim įsivaizduoti, ką ateities istorikas, pasiėmęs pirminį šaltinį iš XXI a. pradžios Lietuvos švietimo archyvo, „priinterpretuos“ apie mūsų istorinę savimonę…

“MOKYKLINĖS ISTORIJOS PARADOKSAI” komentarų: 2

  1. Istorijos mokytojas

    “Suprantu, kad siūlomas tekstas kryptingai veda į “kvailas” išvadas”,
    bet jos turi logikos :)
    ką darys vertintojai? :)

  2. Evaldas

    Istorijos mokytojui: čia tikrai ne vertintojų problema. Vertintojai įvertins pagal instrukciją, nes ne vertinimo reikalas aiškintis tokias problemas. Svarbu, kad būtų TEISINGAI atsakyta.
    Net ir egzamino sudarytojai čia nėra kažkuo kalti. Jiems galvoje pirmoje vietoje turėjo būti užduočių sudarymo metodika ir faktų teisingumas. manau, kad faktinių klaidų egzamine tikrai nėra. O čia…
    Tokios mūsų tradicijos, tokios mūsų programos, tokie mūsų vadovėliai. Negi čia labai laužysi įprastus dalykus? Aišku, gal ir galima išvengti tokių paradoksų, bet kol kas nors iš šono nepabaksnoja – atleistina. Man pačiam prieš kokį dešimtmetį vienas vokietis yra “pabaksnojęs” dėl Hitlerio nuopelnų kovojant su nedarbu. Todėl aš pats privengiu tokių dalykų, arba stengiuosi stipriau paryškinti tas kovos priemones…