ATMINTINĖ TIEMS, KAS NORI GERO LIETUVAI

Na, gal ne visai Lietuvai. Gal tik Lietuvos švietimui. Na, gal ne visam švietimui. Gal tik švietimo organizavimui, aprūpinimui, vertinimui. Be abejo, jau suprantate, kad toliau nebus kalbama nei apie tokią beperspektyvią utopiją, kaip „Mokytojas – prestižinė profesija“, nei apie nepamatuotą viltį, kad švietimo įstaigoms laikinai vadovauti veršis patys didžiausi protai, nei apie tai, kad prifarširuoti į mokinių galvas tarptautiniuose pasiekimų tyrimuose rodomų žinių per didžiuosius vasaros karščius vilčių taip pat nėra daug…
Toliau bus kalba apie kaitą. Lietuvos švietimui vadovaujanti viršūnė, t.y. viską iš anksto žinantis Seimas ir jo diriguojamas ministras keičiasi pats savaime. Tai numatyta mūsų šalies Konstitucijoje. Todėl kalbėti apie viršūnių kaitą nėra pagrindo. Kalbėti apie mokytojų profesionalumo kaitą tuo metu, kai greitai tų mokytojų gali visai nebelikti, irgi neracionalu. Todėl galima nukreipti dėmesį į didžiausią negerovę Lietuvos švietimo sistemoje. Pakalbėkime apie grandį, kuri yra tarp ką tik paminėtų dviejų. Juk visiems aišku, jog Lietuvoje yra (buvo?) įtartinų įstaigų, kuriose dykai duoną valgo nei sprendimus priimantys, nei juos tiesiogiai švietimo įstaigose vykdantys.
Kadangi pats esu šios grandies dalis, tai tiesiog pasidalinsiu receptu su tais, kas ateityje švietime ar kurioje nors kitoje panašioje srityje norės racionalizuoti procesus, esančius tarp viršūnių ir apačių.
Pirmas būtinas žingsnis – įstaigos auditas. Jis turėtų trukti bent trejetą mėnesių. Auditas gali būti finansinis, bet veiksmingesnis yra veiklos. Pats kiečiausias yra tada, kai kiekvienas darbuotojas privalo susumuoti, kiek minučių per metus jis skyrė kiekvienai savo pareiginei funkcijai vykdyti. Jei esate kiek liberalesnis, nusileiskite ir palengvinkite užduotį – tegul kiekvienas surašo bent valandomis. Taip nušausite dar du zuikius – įsitikinsite, ar auditui ataskaitas teikiantys asmenys sugeba valandas konvertuoti į minutes. Ir, ar moka skaičiuoti. Nes būtent minučių reikia galutinėje ataskaitoje. Ir jos turėtų idealiai sutapti su darbo minučių skaičiumi per metus.
Štai ir turite rezultatą – bent porai mėnesių paralyžuojate įstaigų veiklą. Reiškia, porą mėnesių kenkėjišką veiklą sustabdėte. Viena nedidelė problema, kuriai recepto nežinau – darbuotojai atlyginimus ilgą laiką gauna ne už tiesioginių funkcijų vykdymą, bet už praeities valandų ir minučių skaičiavimą.
Antras žingsnis – viešai paskelbkite apie numatomą reorganizavimą. Tiksliau reikėtų sakyti – optimizavimą. Su visomis pasekmėmis, tarp kurių svarbiausia bus etatų mažinimas. Labai veiksminga priemonė silpnesnių nervų darbuotojų atžvilgiu. Tokie paprastai įtampos neatlaiko ir palūžta moraliai. Kai kurie – net fiziškai. Tiesa, tokių nėra labai daug. Tačiau įstaigų veiklą keliems mėnesiams paralyžuojate bet kuriuo atveju. Nes suprantate, kad tą keletą mėnesių kiekvieno darbuotojo darbo dienos prasidės ir baigsis svarstymais – „Kaip čia dabar viskas bus?“, „Kas su kuo susijungs?“, „Ar liks mano dabar užimama vieta?“ ir t.t., ir pan. Lieka ta pati nedidelė problema, kuriai recepto nežinau – darbuotojai atlyginimus ilgą laiką gauna ne už tiesioginių funkcijų vykdymą, bet už nuolatinius tuščius pokalbius apie ateitį.
Patį reorganizavimo etapą galima praleisti. Juolab, kad dalis tikslo pasiekiama – pavyksta atsikratyti ne tik pensinį amžių sulaukusiais darbuotojais, bet neatlaiko ir silpnesnių nervų, tačiau kartais gana kvalifikuoti darbuotojai. Ažiotažas dėl darbo vietų įtartinai nekyla, o daugelis ypač reikalingų veiklai etatų lieka neužpildyta. Sutaupyta…
Trečias reikšmingas žingsnis – darbo vietų fizinis optimizavimas ir joms išlaikyti reikalingų sąnaudų mažinimas. Paprasčiau – kraustymasis į naujas patalpas. Nelabai aišku, į kurias tiksliai, bet būtinai į kitas. Vėl porai mėnesių tiesioginė veikla trikdoma planais keltis į vieną, po to –į kitą vietą. Po to dar pradedama ruoštis etapiniam persikraustymui. Suprask, laikinai savo dėžes su darbui reikalinga medžiaga galėsi vežtis į vieną miesto galą, po kurio laiko jas turėsi pervežti į kitą. Spėkite, kiek laiko sugaišta kalboms apie kraustymosi planus ir pasirengimui kraustytis? Ir ta pati nedidelė problema, kuriai recepto nežinau – darbuotojai atlyginimus ilgą laiką gauna ne už tiesioginių funkcijų vykdymą, bet už planų aptarinėjimą ir fizinio pobūdžio darbus.
Pirmasis perkraustymo etapas įvyko. Manote, baigėsi kenkėjiškų įstaigų paralyžiaus etapas? Jos vėl imsis įprastos veiklos? Nieko panašaus. Ketvirtasis reikšmingas žingsnis – gudrioji vyriausybė pasamdo keletą jaunuolių, kurie tuoj tuoj pradės „vystyti įstaigos tobulinimą“. O gal „įstaigos tobulinimo vystymą“? Taigi artimiausiu metu bus svarstomas planas, kaip pakeisti ką tik patvirtintus dalykus – įstaigos misiją, funkcijas, struktūrą, valdymo schemą. Ta pati nelemta nedidelė problema, kuriai recepto nežinau – darbuotojai atlyginimus ilgą laiką, matyt, gaus ne už tiesioginių funkcijų vykdymą, bet už spėlionėms apie ateitį gaištamas valandas.
Išvada – kenkėjiškos įstaigos veikla dar kuriam laikui bus sustabdyta. 2019 metais taps metais, kada už visa, kas atsitiko gera Lietuvos švietime, nuopelnus galės prisiimti tik viršūnės ir pačios Lietuvos švietimo įstaigos.

Komentuoti