ATVIROS PATYČIOS IŠ MOKYTOJO PRESTIŽO

Iki šiol tik su ironija vertinau strateginį Lietuvos žmonių SUSITARIMĄ iki 2025 metų mokytojo profesiją paversti prestižine. Nesimatė ir nesimato tam ne tik materialinių sąlygų. Noro judėti ta kryptimi – taip pat lygiai nulis. Bet stovėjimas vietoje – ne pati blogiausia situacija. Tai, kas nutiko vakar ir šiandien, ironiškos šypsenos nebekelia. Šiaip jau, turėtų riedėti nevilties ašaros.
Po premjero „auksinės minties“  (nereikia norėti tūkstančio eurų atlygio, jei turi tiek laisvo laiko) ir seimo pirmininko „atradimo“ (o docentai uždirba dar mažiau) supranti tik viena – stabdžiai nebeveikia ir, užuot stovėjęs prie bedugnės krašto, automobilis rieda link prarajos. Atsirado du savanoriai, stumiantys automobilį ta kryptimi…
Atrodo, kaip tik jie turėtų vadovauti SUSITARIMO įgyvendinimui. Bet ne, pirmieji tyčiojasi iš jubiliejinio šimtmečio idėjos.