UGDYMO TURINIO KAITA: KUR EISIME?

Pagal jau panaudotą praktiką – sutrumpintas įrašas iš man patikusios knygos:
„Egzaminai neturėtų priklausyti nuo baigtų klasių skaičiaus. Geriausiu atveju, jei norėdamas baigti abitūrą turėtue išlaikyti tam tikrų dalykų egzaminus nustatyta tvarka – visiškai nesvarbu kada. Užsiregistruojate egzaminui, kai manote, kad esate jam pasirengęs.
Ar versdami nuolat priimti rimtus sprendimus, nepadidintume psichologinio spaudimo, kuris šiais laikais ir taip labai didelis? Bet priimti sprendimus ir reikia pradėti mokytis kuo anksčiau. Aišku, jei tai nėra labai svarbūs sprendimai. Nes egzaminus būtų galima pakartoti. Nėra priežasčių, dėl kurių nebūtų galima jų kartoti daug kartų. Taip gabieji baigtų abitūrą šuoliais, o mažiau gabūs tą patį kelią įveiktų lėčiau, žingsnis po žingsnio, savo tempu. Tai spaudimą ne padidintų, o jį saikingai sumažintų.
Pagrindinė šiuolaikinės mokyklos problema yra ta, kad pusė klasės mokinių nuolat patiria stresą dėl milžiniško tempo, o kiti nuobodžiauja, nes jiems viskas vyksta per lėtai. Nieko nuostabaus, kad mokykla siejama tik su neigiamomis emocijomis. Kam to reikia? Juk svarbiausia – vaikų įgytos žinios, o ne kiek laiko tam prireikė“
(pagal: Andreas Eschbach. Ar Vokietijai reikia karaliaus. V, 2012, p. 326)
Taip turėtų būti utopijoje. O pas mus? Ugdymo turinio reforma pirmiausia yra dokumentų perrašinėjimas, dailinimas. Įnirtingi ginčai dėl to, kurios kompetencijos svarbios, o kurios – ne. Lyg žinotume, kaip iš tikro bus po 10 ar daugiau metų? Tada – bendrųjų programų keitimas dailiai suklasifikuotų kompetencijų pagrindu. Po to turėtų vykti mokytojų mokymas – kaip suprasti tas kompetencijas ir kaip prie jų pritaikyti tai, ką jau darome dešimtmečius.
Blogiausia yra tai, kad nėra aiškumo – į ką tai veda. Bus egzaminai ar jau grįšim prie mokytojų rašomų pažymių vidurkio? Kam šiuo atveju reikalingas brandos darbas? Ką duos dar nuo praeitos vyriausybės laikų vis įvedinėjamas kaupiamasis vertinimas? Kitaip tariant, būtų aiškumas, koks bus stogas su kaminu, galėtumėm pradėti lieti pamatus ir mūryti sienas. O dabar atrodo, kad mūrysim sienas, po to – galvosim, koks stogas geriausiai dera prie jų, dar vėliau – ieškosim pamatų, ant kurių būtų galima užkelti visą šią konstrukciją.
Dar vėliau? Ateis nauja vyriausybė, kuri imsis naujos reformos…

Komentuoti