KODĖL JAUNIMAS NEMOKA ISTORIJOS?

Paskutinėmis atostogų dienomis į rankas pateko Umberto Eco knyga „Takios visuomenės kronikos“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985 iki 2016 metų. Šie tekstai pasirodydavo kaip autorinė skiltis pavadinimu „Degtukų dėžutė“. Nesu toks protingas ir neišradinėju dviračio, norėdamas apibūdinti knygą. Tiesiog nurašau įrašą paskutiniame knygos viršelyje: „Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.
Šalia kitų klausimų keliose vietose Umberto Eco leidosi į samprotavimus, kodėl jaunimas nemoka istorijos. Na, gal ne visai taip. Kodėl jaunimas nemoka istorijos taip, kaip mums (tokiems 50+) norėtųsi, kad jie mokėtų? Jis rėmėsi 2008 metų apklausos Didžiojoje Britanijoje rezultatais. Iš jos paaiškėjo, kad ketvirtis anglų Churchillį laiko pramanytu veikėju, lygiai kaip Gandhi ir Dickensą. O daug apklaustųjų Šerloką Holmsą ar Robiną Hudą laikė iš tiesų egzistavusiais asmenimis. Kuo ne mūsiško „Klausimėlio“ rezultatų analogija?
Pats Umberto Eco šiuos rezultatus aiškina taip: „Manau, kad pasikeitė mūsų santykis su praeitimi, matyt, ir mokykloje. Kažkada labai domėjomės praeitimi, nes žinių apie dabartį buvo nedaug – tereikia įsivaizduoti, kad dienraštis viską išklodavo aštuoniuose lapuose. Su žiniasklaida pasklido ir milžiniškas kiekis informacijos apie dabartį, gana pagalvoti, kad internete galima sužinoti apie milijonus šią akimirką vykstančių dalykų (net ir visai bereikšmių). Praeitis, apie kurią mums byloja žiniasklaida, <…> ateina (per Holivudą ir panašiais keliais) kartu su informacijos apie dabartį srautu, ir sunku tikėtis, kad filmo žiūrovas pastebės laiko skirtumą tarp Spartako ir Ričardo Liūtaširdžio. Lygiai taip pat ištęžta ar, šiaip ar taip, praranda tvirtumą skirtumas tarp pramano ir tikrovės: sakykite, kodėl per televizorių žiūrintis filmą vaikas turi tikėti, kad Spartakas egzistavo, o Vinicijus iš Quo vadis – ne…“
Yra ir kita šio klausimo pusė. Galite sutikti ar ne, bet, palyginus su mūsų laikais, mokyklinė istorija padvigubėjo, patrigubėjo. Aš tai sprendžiu, palyginęs savo laikytą istorijos brandos egzaminą su dabartiniu egzaminu. Arba savo vaikystės istorijos vadovėlius, kuriuose viename puslapyje rasdavai du tris ideologijos jūroje skęstančius faktus, su dabartiniais vadovėliais, kurie beveik nesiskiria nuo enciklopedijų puslapių: faktų daug, o jų prasmės ar esmės – mažoka. Čia taip pat galima pasiremti Umbertu Eco: „Gal mūsų studentas nebuvo tas, kuriam per mažai pasakyta, o tas, kuriam pasakyta per daug, ir nebepajėgė atsirinkti, ką verta įsiminti. Jis miglotai praeitį suvokė ne todėl, kad apie ją negirdėjo, o dėl to, kad naudinga ir patikima informacija pasimetė ir pradingo per dideliame nereikšmingų žinių kiekyje.“
Čia, matyt, svarbus būtų atsakymas į klausimą, kurį mokinys, anot Umberto Eco, uždavė mokytojui: „Atsiprašau, kam jūs reikalingas, jeigu yra internetas?“ Įtariu, jog daug mūsų bėdų kyla todėl, kad dažnas mokytojas per pamokas nori pasivaržyti su internetu ar net perspjauti jį.

“KODĖL JAUNIMAS NEMOKA ISTORIJOS?” komentarų: 8

  1. IME

    Jau ne vienerius metus tą patį kartoju savo studentams, mokiniams, mokytojams seminaruose. Tik vis dažniau kyla klausimas, ar šis kalbėjimas ką nors keičia. Norėčiau, kad keistų.

  2. Evaldas

    Beje, dar viena įdomi mūsų (mano?) vaikystės paralelė su Umberto Eco vaikyste:
    „Sakoma: tiek laiko praėjo, kodėl aštuoniolikmečiai turėtų žinoti vyriausybės, buvusios penkiasdešimt metų prieš jiems gimstant, narius? Nežinau, gal fašistinė mokykla mums buvo išūžusi galvas, bet būdamas dešimties žinojau…“
    Tai tik pakeičiam „fašistinė“ į „sovietinė“ ir gaunam savąją situaciją…

  3. ignas

    O koks vadovėlio tekstas turi būti? Eiliuotas? Dialogo formos? Grožinės literatūros? Dviračio čia neišrasi. Daugumos šalių (Lenkijos, Estijos, Latvijos, Prancūzijos, Vokietijos, Suomijos!) kurių vadovėlius teko sklaidyti jis ir yra toks – artimesnis enciklopediniam stiliui. Koks interneto šaltinis yra šių laikų mokinio istorijos žinių kaupykla nr. 1? Wikipedia? Kokio stiliaus joje tekstas? Beje, paties Ecco tekstai nėra lengvai visiems įkandami ir klausimas, kiek jo paties knygos sudomino istorija jaunimo.
    Jeigu istorijos ugdymo programų turinyje nėra apibrėžtas žinotinų mokiniams faktų skaičius nereikia stebėtis, kad istorijos pamokose arba vadovėliuose jų per daug ar per mažai. Vadovaujantis tam tikra logika programos tai turėtų reguliuoti, o ne mokytojo ar vadovėlio autoriaus vaizduotė. Kiek faktų turi tilpti pvz. 11-12 klasės programų teiginys – Pagrindiniai viduramžių feodalizmo elementai ir bruožai. Kas po tuo slepiasi? Kiek jų yra tų pagrindinių? Vien feodalizmo apibrėžimų yra daugybė, jie skiriasi. Vasalas, senjoras, o gal investitūra? O gal omažas? O gal baudžiava? Kiek sąvokų, datų, asmenybių reikia sudėti? Atsiranda vietos plačiai interpretacijai. Vadovėlį rašančiam pvz. mokslininkui, temos specui dar daugiau faktų atrodytų svarbūs. Tuomet ir gauname į dvyliktokų vadovėlį sudėtą puikaus mano dėstytojo magistro kursui skaitytą, šiek tiek sutrauktą šaltojo karo paskaitų ciklą. Jį mes, magistrai, turėjome išmokti per semestrą, dvyliktokas tai turi padaryti per mėnesį ir dar prieš istorijos egzaminą pakartoti, kartu su kitais 200 žinotinų faktų iš egzamino programos.

  4. Evaldas

    Ignui: esmė – ne geras ar blogas dabartinis vadovėlis. Ir ne – geras ar blogas būtent lietuviškas vadovėlis. Umberto Eco lygiai taip pat galvoja apie itališkus. Esmė – dabartinio vadovėlio skirtumas nuo prieš 30 ar 40 metų buvusio vadovėlio. Aname – keli faktai, pajungti tam tikro ideologinio naratyvo pasakojimui. Mažai, bet tarpusavyje tampriai susijusių faktų gana tvirtai fiksavosi galvoje. Dabar gi – faktų daug, o juos vienijančios idėjos beveik nėra. Iš čia – nebeaišku, kas, su kuo ir kodėl susiję. Iš čia – painiojimasis epochose, kaip antai partizanai XIX amžiuje, lietuviškos spaudos draudimas XX amžiaus antroje pusėje.
    Prie ko vedu? Tikrai ne prie vienos ideologijos kaip anuomet. Vadovėlių autoriams siūlyčiau kurti užduočių sistemą, kuri vestų į pagrindinių dalykų, pagrindinės minties paieškas. Užuot ištisai teikus klausimus, kurie„blusinėja“ vieną ar kitą autoriaus tekste paminėtą ar išpreparuotame šaltinyje užsilikusią detalę.
    Mokytojams siūlyčiau du dalykus. Pirma, padaryti tai, ko nepadarė vadovėlių leidėjai. Antra (pasikartosiu), nesivaržyti su vadovėliais pateikiant dar antra tiek papildomų faktų.
    Dėl interneto? Taigi, net istorijos mokytojo pareiga būtų mokyti mokinius juo naudotis – rasti reikalingą info, atskirti pelus nuo grūdų. Beje, Umberto Eco siūlo fantastišką idėją, kaip naudoti internetą mokantis istorijos… Tokią idėją, kuri leistų ramiai žiūrėti į galimą plagijavimą + vedančią į kritinį mąstymą naudojantis internetu…
    Umberto Eco tekstai per sunkūs mokiniams? Tikriausiai. Bet aš net nesiūlyčiau taip daryti. Užtenka jau, kad šviesios atminties ir labai šviesaus proto filosofo Leonido Donslio tekstai buvo siūlomi devintokams ar dešimtokams. Vienas garbus istorikas tuom labai džiaugėsi. Nes … jam pačiam tai buvo „ką paskaityti“. Bet kuo kalti vaikai?

  5. ignas

    O taip sovietmečiu buvo paprasčiau. Aiškus scenarijus, geriečiai ir blogiečiai, citatos iš „Biblijos“, laiminga pabaiga… Matote, dėl klausimų sistemos suvestos su viena idėja yra problemų. Mes suabsoliutiname temų metodinį aparatą, kaip autoritarai tikimės kad mokinys ir mokytojas juo seks ir prieis prie vadovėlio autoriaus pateiktos idėjos arba savotiškos „tiesos“. Bet juk istorija tuo yra ypatinga, kad naratyvas gali būti kuriamas savarankiškai t.y mokinys perskaitęs vadovėlio temą ir jos klausimus apie Smetoną gali prieiti prie visai kitokių idėjų ar pagrindinės idėjos negu atvirai pateikė teksto autorius, reikalauja mokymo programos ir pn. Antra, skirtingų leidyklų lietuviški vadovėliai gerokai skiriasi tiek faktų gausa, atranka ir metodinio aparato konstrukcija. Yra pliuralizmas ir mokytojai gali pasirinkti su kuo dirbti. Na ir renkasi tuos kurie jų manymu geriausi.

  6. Evaldas

    Ignui: ačiū už mintis. Pradedant nuo galo, nuo galimybės rinktis skirtingus vadovėlius, tai lyg ir norėčiau užginčyti, bet lyg ir esu tam neįgalus. Tiesą sakant, nebežinau, nebeskaitau aš tų naujesnių vadovėlių. Išskyrus tik tuos, kuriuos gaunu parencenzuoti. Todėl negaliu labai spręsti apie įvairovę nelygindamas. Bet žiūrėdamas į senesnius, į tuos, kuriuos skaičiau, matau, kad nė velnio jie nesiskiria savo neaišku kam skirtu metodiniu aparatu. Čia nekalbu vien tik apie KITŲ parašytus vadovėlius. Mano paties buvusi produkcija irgi nėra išimtis.
    O dėl „naratyvas gali būti kuriamas savarankiškai, t.y. mokinys gali prieiti prie visai kitokių idėjų ar pagrindinės idėjos negu atvirai pateikė teksto autorius, reikalauja mokymo programos ir pan.“ turiu kiek kitokią nuomonę. Ar vadovėliai savo konstrukcija siūlo, o mokytojai reikalauja kurti savąjį naratyvą? Naratyvo kūrimas įmanomas tik tada, kai yra pakankamai medžiagos jį kurti. Kai yra pakankamai ir įvairius požiūrius demonstruojančių faktų, šaltinių. Gi dabar dominuoja „iš visur apie viską“. Toks bėgimas paviršium. Ar iš to galima ką nors sukurti?
    * * * * *
    Šiaip, po paties komentarų kyla minčių dėl naujo įrašo – temos apie ATRANKĄ. Tik štai vidinės motyvacijos stoka jaučiasi. Kas iš to, kad parašysi?

  7. Algirdas

    Puiku Evaldai,

    Tavo bandymas ieškoti tikrųjų priežasčių labai įdomus -gali būti, kad mes ne visai suprantame šiandienos jaunų žmonių mąstymo logiką,informacijos atrankos ir sisteminimo vidinius mechanizmus -tai kas mums savaime suprantama, nėra savaime suprantama jiems -apie tai ir kalba Umberto Eco
    Linkėjimai
    Algirdas

  8. Evaldas

    Algirdui: atsiprašau, kad taip ilgai nepasirodė paties komentaras. Pirmą kartą komentuojantiems reikalingas patvirtinimas. O aš, kaip tyčia, porą dienų turėjau kitokios intensyvios veiklos, todėl neatklydau čia. nuo dabar paties komentarai pasirodys automatiškai. Todėl prašau nepasididžiuot – įvairi patirtis čia labai pageidaujama.