Mokytojų rengimo situacija Lietuvoje yra tragiška. Tragediją liudija stojančiųjų į pedagogines studijas balų vidurkiai, ypač reikalingų specialybių ignoravimas, darbo vietų baigusiems studijas stoka… Nesiimu spręsti apie studijų kokybę, nes jos tiesiog nežinau. Tačiau jau tenka rimtai abejoti edukologijos mokslininkų, t.y. tų, kurie rengia būsimuosius pedagogus, skelbiamų tiesų pagrįstumu.
Praeitais (2016) metais dvi skirtingos pedagogų grupės pasiūlė du skirtingus pedagogų rengimo sistemos modelius. „Lietuvos pedagogų rengimo koncepcijos projektą ir jo pagrindimą“ parengė LEU ir VDU mokslininkai. Jie atstovauja t.v. lygiagretųjį modelį– pedagogų rengimo būdą, pagal kurį pedagogo dalykinis ir profesinis rengimas vyksta tuo pačiu metu. „Pedagogų rengimo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos modelį“ parengė grupė VU, MRU ir VK mokslininkų, kurie pirmenybę teikia t.v. nuosekliajam modeliui – pedagogų rengimo būdui, pagal kurį pedagogo profesinis rengimas vyksta po dalykinio rengimo.
Abi solidžios studijos grindžiamos Lietuvos ir užsienio mokslininkų išvadomis, tyrimų duomenimis. Ką gi sako tie duomenys?
Jei vienoje studijoje teigiama, jog „vieneri metai laiko, praleisti nuosekliosiose studijose tikrai neduos norimų rezultatų. Kai rengimas yra nepakankamas, nauji mokytojai moko taip, kaip jie atsimena tą procesą iš savo mokyklinių laikų“, tai kitoje konstatuojama, kad „masinis pedagogų dalykininkų rengimas pagal lygiagrečiųjų studijų programas šiandien reiškia lėšų švaistymą ir esamos pedagogų rengimo sistemos įsisenėjusių ydų gilinimą“.
Vienoje studijoje remiamasi Airijoje vykusio nuosekliųjų studijų programų tyrimo duomenimis, kurie esą rodo, kad „neintegruotos pedagogikos studijos studentams sukelia problemų… Dauguma absolventų nurodė, kad, atlikdami praktiką mokykloje ir pradėję dirbti pedagoginį darbą, jautėsi jam dar tinkamai nepasiruošę, nes jiems trūko klasės valdymo įgūdžių, problemų sprendimo įgūdžių. Absolventų teigimu, per vienerius metus paruošti pedagogą arba jį perkvalifikuoti yra neįmanoma“. Kita studija į tokius argumentus pateikė savo irgi argumentuotą atsaką: „… dalykinių sričių pedagogams rengti visiškai įmanoma, o esamoje mūsų šalies švietimo sistemos situacijoje ir akivaizdžiai racionaliau taikyti lankstesnes, pagrįstas stipresne studijuojančiojo motyvacija, taiklesnes ir ekonomiškai efektyvesnes nuosekliąsias ir gretutines profesinių pedagoginių studijų formas“.
Viena studija reziumavo, jog „tik lygiagrečiosios studijos gali užtikrinti šiandienos poreikius“. Kiti mokslininkai į savo išvadą pažiūrėjo rimčiau ir griežčiau: „siūlome suspenduoti mokytojų dalykininkų rengimą lygiagrečiosiose pedagogikos krypties studijų programose ir jį perorientuoti į gretutines ir nuosekliąsias profesines pedagogines studijas“.
* * * * *
Štai ir išsiskleidė visas Lietuvos edukologų kuriamo mokslo (?) grožis… Tikslas pateisina priemones?
Neskubėčiau nuvertinti vienų ir kitų. Faktas, kad abi pusės ieško išlikimo modelių ir tai net labai suprantama. Bet įmanoma, kad abiejų pusių pasiūlyti modeliai yra tinkami. Abu ginami modeliai egzistuoja praktikoje ir neabejotinai rasime daugybę argumentų, kurie kiekvieno iš jų tikslingumą pagrįstų ir/arba paneigtų. Bet čia ir slypi visas žavesys, kada kalbame apie darbą su žmonėmis ir bandymą pažinti visuomenę: vieno teisingo atsakymo tiesiog nėra. Ir štai nuo šio momento prasideda švietimo politikų darbas: išklausyti visus prieinamus argumentus, įvertinti valstybės galimybes ir siūlomas alternatyvas, priimti sprendimą, iškomunikuoti pasirinkimą ir jo motyvus visuomenei, paruošti bazę jo realizavimui. Didesnė bėda, kad neturime švietimo politikų – vizionierių, turime tik funkcionierius.
Esmė – ne dviejų alternatyvų vertinimas. Man pačiam prieš metus teko tokį opusėlį apie mokytojų situaciją rengti (http://www.nmva.smm.lt/wp-content/uploads/2012/12/Mokytoj%C5%B3-skai%C4%8Dius.pdf). Jame, atrodo, pasisakiau už abiejų modelių lygiateisį egzistavimą Lietuvoje. Beje, jie abu galėtų egzistuoti netgi viename universitete.
Esmė – laipsniais ir vardais pasidabinę mokslininkai, atsirinkdami jiems reikalingą informaciją, sugeba sukurpti traktatus, įrodančius būtent tai, ko jiems reikia šiuo metu. Ir dar didesnė bėda, nei savo proteguojamo modelio išaukštinimas, – „konkuruojančios firmos sumalimas į miltus“. Tokios vienos vienintelės tiesos adoravimas. Man tai su mokslu niekaip nesiderina.
Ai, tai tik patvirtina vieną mintį: edukologija kaip mokslas Lietuvoje neegzistuoja. Aišku, tai netrukdo daugintis edukologams – mokslininkams. Jie tikrai yra panašūs į tikrus mokslininkus, nes yra perpratę ir įvaldę mokslinių tyrimų, mokslinių tekstų rengimo metodologijas. Moka į savo mintis prifarširuoti daug protingų žodžių. Tik naudos iš to Lietuvos švietimui?
P.S. Šiaip mano kompiuteris nesupranta termino „edukologija“…