Dar pernai į valstybinį brandos egzaminą atvykę abiturientai turėjo būti tikri, kad bus įvertintos kelios jų gebėjimų grupės. Žinios ir supratimas – viskas aišku. Žinių taikymas, interpretavimas, vertinimas – kur problemos? Tik duokit mums tokių užduočių kuo daugiau! Tačiau laukė dar viena gebėjimų grupė, turėjusi „padengti“ bent 10% procentų visų įmanomų surinkti taškų. Tai – problemų sprendimas.
Šiaip, spręsti įvairiausias (bendravimo, socialines, kultūros, mokslo ir t.t. ir pan.) problemas – gyvenime labai reikalingas gebėjimas. Tačiau yra vienas „bet“. Net ir pati primityviausia problemų sprendimo metodika pateikia mažiausiai penkis problemos sprendimo etapus:
- problemos supratimas ir jos formulavimas;
- jos sprendimo alternatyvų suradimas;
- alternatyvų įvertinimas ir tinkamiausios pasirinkimas;
- sprendimo įgyvendinimas;
- rezultatų, padarinių patikrinimas.
Ar bent tokį primityvų variantą įmanoma realizuoti istorijos valstybinio brandos egzamino metu, kur ir poros sakinių parašymas sukelia daugybę vertinimo interpretavimo problemų patiems vertintojams? Be abejo, tokių užduočių nebuvo. Net negalėjo būti. Tačiau programoje įvardytas tikrintinas gebėjimas egzistavo. Apgaudinėjom patys save…
Visai netyčia aptikau šių metų pradžioje ministro patvirtintą naują istorijos egzamino programos redakciją. Problemų sprendimą su kitais gebėjimais pakeitė „aukštesnieji mąstymo gebėjimai“.
Net jei šių metų egzaminas bus vykdomas pagal naują redakciją, atsiradusią likus vos pusmečiui iki paties egzamino, tai nebus blogybė dėl korektiškų laiko intervalų nesilaikymo. Paprastai, į vienuoliktą klasę įžengę mokiniai turėtų aiškiai žinoti, pagal kokią programą vyks vieno ar kito dalyko egzaminas. Bet šiuo atveju, tegul juos, tuos korektiškus laiko intervalus, nusineša velniai!
Sveiko mąstymo pergalė yra svarbiau!
Informacija
Nauji komentarai
- Eirimas Velička apie MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…
- Evaldas apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- IME apie PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?
- Evaldas Bakonis apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
- IME apie KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?
Skeptikas aš ir nieko čia nepadarysi. Iš principo.
Dviejų žodžių, nusakančių neegzistuojantį dalyką, pakeitimas trimis, kad ir “į temą”, man dar neįrodo sveiko proto pergalės. Štai kai ji atsispindės pačioje užduotyje ir joje iš esmės sumažės dalykinių ir elementariausios logikos klaidų, tada būsiu tikrai laimingas. O tai dabar nejauku prieš mokinius: gali aštuonerius metus mokytis istorijos kiek nori – vis tiek tavo pastangos gali būti ir veikiausiai bus niekinės prieš egzaminuotojų nesiorientavimą elementariausiame žodyne.
Visiškai praktinis pavyzdys: man labai patinka egzamino sudarytojų žodžio “įvertinti”, taikomo procesui, įvykiui ar nuomonei, supratimas. Atsiverti vertinimo instrukciją ir sužinai (dievaž, kaip netikėta!), kad “įvertinti” jiems lygu “aprašyti”. Ir ką čia gali paaiškinti mokiniui?
O pabaigai – praktinis klausimas. Nepamenu kuriame egzamine buvo prašoma palyginti dvi žemės reformas Lietuvoje: tarpukario ir sovietinę kolektyvizaciją, ir nurodyti, kuri iš jų pavyko. Tai kuri gi buvo sėkminga? Kaip nustatėte?
IME: šį kartą nenoriu sutikti. Aukštesnio lygio mąstymo gebėjimų – interpretavimo, vertinimo – gali ir turi būti tiek programoje, tiek pačiose užduotyse. Kartais net pasitaiko. Juos bent galima realizuoti. O problemų sprendimo – neįmanoma.
Atsakymas į praktinį klausimą man aiškus. Jei man reikėtų atsakyti, tai atsakyčiau taip: jos abi buvo sėkmingos LYGINANT SU TAIS TIKSLAIS, dėl kurių vyko. Vienos tikslas – sukurti savininkų sluoksnį, valstybės atramą. Tai ir buvo padaryta. Kitos tikslas – žemės savininkus paversti samdomais darbininkais (galima ir stipriau – baudžiauninkais), sukurti pagrindą valstybės reguliuojamai ekonomikai. Tai ir buvo padaryta. Ar atsakiau?
Aš suprantu, kad egzamine gal ne taip buvo klausiama. Gal buvo norima palyginti tarpusavyje nepalyginamus dalykus – totaliai priešingus tikslus realizuojančias reformas. Ir iš anksto tikimasi vieno labai teigiamo, kito labai neigiamo vertinimo. Bet tai jau būtų užduoties sudarytojo metodologinis neišprusimas.
Iš principo, tas lyginimas ir vertinimas egzamine yra įmanomas. Gi problemų sprendimas – net neįsivaizduojamas esant dabartinei formai.
Gerb. Evaldai, neįmanoma nesutikti su žmogumi, kuris su Jumis sutiko
Dėl praktinio klausimo: atsakymas man irgi aiškus, tiesa jis šiek tiek skiriasi nuo jūsiškio. Bet esmė ta pati – sėkmę vertiname atsižvelgdami į reformai keltus tikslus. Jums tai aišku, man aišku, mano mokiniams aišku. Tik sudarytojams, pasirodo, neaišku. Ultrapatriotinis motyvas vertinimo instrukcijoje daugiau nei akivaizdus. Vadinasi, esu priverstas mokinius mokyti ne istorijos, net ne VBE programos banalybių, bet… atpažinti sudarytojų mąstymo klišes, žodyną, neturinti nieko bendro su įprastomis žodžių reikšmėmis, ir ideologines (ultrapatriotines) nuotaikas? Maniau, kad su amžiumi gyventi orveliškame pasaulyje bus lengviau, o nutiko priešingai – vis sunkiau ir sunkiau. Idealistas…
IME: žiauriai patiko paskutinė išvada – įsivertinimas…
Viena vertus, su amžiumi turėtum į viską žiūrėti atlaidžiau, tolerantiškiau, nekvaršinti sau galvos. Kita vertus, socialistinė jaunystė, matyt, uždėjo neišnaikinamą štampą ta prasme, kad vieną lozungą tvirtai įkalė galvon – „Žygiais, o ne žodžiais…“