ISTORIJOS OLIMPIADOS: KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

Temą apie istorijos olimpiados paskirtį pasiūlė vienas iš aktyvesnių šio tinklaraščio lankytojų IME. Kadangi visa mano turima informacija „ateina“ tik iš Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos interneto svetainės, tai nuomonė gali būti neparemta tikrais faktais. Čia pateikiamas tik paviršutiniškas ekspromtas – atsakymai į klausimus.
„1) kam reikalinga istorijos olimpiada, kuri savo forma dubliuoja istorijos VBE, tik tiek, kad apima siauresnę sritį?“
Teoriškai, istorijos olimpiada turėtų būti skirta tam tikrai specialiųjų poreikių mokinių grupei, padedant jiems išryškinti jų specialiuosius gebėjimus. Nors iš pirmo žvilgsnio šiek tiek keistai atrodo, bet ypatingesniais, aukštesniais nei įprasti, gebėjimais apdovanoti mokiniai taip pat yra specialiųjų poreikių. Kartais mes apie tai pamirštame ir specialiuosius poreikius suprantame tik viena prasme. O gabių vaikų ugdymo sistemos srityje Lietuvos švietime dėmesio dar trūksta. Dalykinės olimpiados – viena iš galimų formų. Bet… Pradėkim nuo to, kad pati 2016 metų istorijos olimpiados programa pradedama taip: „Olimpiados tema skirta Mažajai Lietuvai, suvokiant ją kaip …“. Kam iš tiesų skirta pati olimpiada, neaišku. Bėda ta, kad jau daugelį metų istorijos olimpiadų programos nepateikia nors menkiausios užuominos apie tai, koks yra olimpiados tikslas, kokie uždaviniai. Smulkmena? Gal taip, o gal ir ne. Kaip ir realiame ugdomajame procese ryškėja absoliutus turinio (faktų) dominavimas prieš norą suprasti – kam visa tai? Kodėl mes tai turime mokyti, mokytis? Daryčiau prielaidą, kad programos rengėjai įsitikinę, jog niekas neskaito bendrųjų programų įvadinių dalių, todėl nesivargina ir rengdami olimpiados programą.
Kita klausimo pusė – VBE dubliavimas. Iš tikro, paskutiniojo etapo pirmoji dalis aiškiai primena VBE užduotį. Tie patys pasirenkamojo atsakymo klausimai ir tie patys klausimai pagal šaltinių blokus. Tiek to, pastarieji yra kiek geresni nei VBE, nes dažniausiai reikalauja daugiau nei vieno žodžio ar vieno sakinio įrašymo. Tačiau – ar tai jau viskas, ką istorijos pedagogai sugeba? Kodėl bijoma nors šiek tiek įjungti fantaziją, nors šiek tiek paįvairinti tą įprastą, nuobodžią egzamininę formą? Aš jau net nekalbu apie tai, kad kitų dalykų olimpiadų rengėjai, kad ir geografai, olimpiadas paverčia tam tikra nedidele atradimų švente…
2) Kodėl tai, kas iš tiesų yra chronologija ir geografinės erdvės apibrėžtis, vadinama tema?“
Nežinau. Gal taip lengviau? Gal fantazijos trūksta? Gal kiša koją tas „prisirišimas“ prie VBE? Bet ne kiekvienais metais taip yra. Kartais temų pavadinime iš tikro galima rasti temą – pasipriešinimą kažkam, tautinį atgimimą…
„3) Kokia esė paskirtis olimpiadoje, kai ją rašantieji atrenkami pagal testo rezultatus? Iš kur atsirado požiūris, kad geriausias kalikas yra ir geriausias eseistas?“
Paskirtis? Gal dėl noro nors šiek tiek atitolinti nuo VBE formos? Teoriškai, esė yra tam tikra istorijos žinių taikymo forma. Geras istorikas – ne tik tas, kuris daug ir tiksliai žino. Geras istorikas turėtų savo žinojimą įvilkti į kitiems suprantamą, įtaigų, originalų pasakojimą. Istorija gi – tam tikra literatūros rūšis. Todėl šioje vietoje nematau nieko tokio smerktino. Tik nežinau, ar olimpiadose dar gyva ta, mano akimis, negera tradicija – „pačius pačiausius“ atrinkti pagal plikų žinių gausą ir finaliniame etape sustatyti į tą pačią starto liniją. Mano galva, vertinti reikia visumą – tiek žinių turėjimą, tiek gebėjimą jas taikyti. Bet gal pastaraisiais metais taip ir vyksta – olimpiados nuostatų LIMA svetainėje greitosiomis neradau.
Aišku, jei olimpiados pirmoji dalis nebūtų tik VBE susiaurinta kopija, tada šis klausimas atkristų.

“ISTORIJOS OLIMPIADOS: KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI” komentarų: 5

  1. Istorijos mokytojas

    Iš patirties:
    1.Gabaus mokinio mąstymas: kaip Olimpiados tema siejasi su VBE? Tai gal šiemet nedalyvausiu
    2.Ryšys su VBE gerai :) , nes kasdienis gyvenimas mokykloje dažnai į tai remiasi , bet patekus į finalą :( … Esė gi nėra VBE. Nėra patirties ją rašyti ir vertinti.
    Globaliai:
    Mažoji Lietuva daugeliui labai paslaptinga :) ir laikas ją “išslaptinti”, bet
    žr.1 punktą :)

  2. IME

    Istorijos mokytojui:
    deja, bet Jūsų 1 ir 2 punktai niekaip nesusiję su gabiu mokiniu. Kadangi gabumų tema nemažai domėjausi ir turėjau (tebeturiu) praktikos, tai pastebėjau, kad gabūs mokiniai kaip tik mieliau priima intelektinius iššūkius, kurie netelpa į tradicinės programos rėmus. Kitu atveju jie yra tik imlūs mokiniai, kurie puikiai įsisavina tai, ką jiems siūlo istorijos mokymo formuotojai (nuo politikų iki mokytojų) ir tai viskas.

    Evaldui:
    Istorijos olimpiados informacijos sklaida man iki šiol yra absoliuti mistika. Nors tai, matyt, yra susiję su Lietuvoje susiklosčiusia visuomenės (ne)informavimo kultūra. Kai kas “padrabstyta” LMNŠC puslapyje, kai kas – LIMA tinklalapyje.

    Man pavyko rasti tik 2011 m. vykusios olimpiados sąlygas, dabar jau iš dalies atgyvenusias, kuriose nurodomi ir olimpiados tikslai:

    “3. Olimpiados tikslai:
    3.1. Skatinti mokinius domėtis istorija, plėsti mokinių žinias ir istorijos problemų sprendimų gebėjimus;
    3.2. Supažindinti mokinius su kultūros paveldu, jo saugojimu ir naudojimo galimybėmis;
    3.3. Padėti atsiskleisti geriausiai istoriją išmanantiems, ja besidomintiems mokiniams;
    3.4. Atkreipti mokinių dėmesį į svarbias istorines temas;
    3.5. Plėsti mokinių humanitarinės terminologijos išmanymą ir lavinti mokslinio (publicistinio) teksto rašymo gebėjimus;
    3.6. Suteikti galimybę istorija aktyviai besidomintiems mokiniams arčiau susipažinti su profesionaliu istorijos mokslu ir jo pasiekimais.”

    Iš olimpiados tikslų įdomūs pasirodė trys:
    > skatinti istorijos problemų sprendimų gebėjimus. Jei atvirai, iki šiol nemačiau nė vienos tinkamai suformuluotos probleminės istorijos užduoties. O apie probleminį mokymą prirašyta daug. Kažkaip šioje srityje geriau tvarkosi gamtamokslininkai.

    > supažindinti mokinius su kultūros paveldu. Vėlgi pasigendu realaus tikslo įgyvendinimo. Ar taip sudėtinga pasitelkti profesionalius paveldosaugininkus? Kiek teko bendrauti, bent jau šios srities universitetų žmonės visuomet pasirengę dirbti drauge.

    > lavinti mokslinio (publicistinio) teksto rašymo gebėjimus. Tai visgi – mokslinio ar publicistinio? Nes tarp jų yra ganėtinai aiški stilistinė riba. Nebent kalbėtume apie mokslinę publicistiką, t. y. mokslo populiarinimą. Bet, regis, čia ne tai turima galvoje?

    Kita vertus, pasigendu skelbiamų olimpiadinių istorijos esė temų formuluočių (vienintelės, kurias radau, yra 2012 m.), geriausiai įvertintų darbų pavyzdžių (tauta turi žinoti savo didvyrius – be ironijos).
    LIMA tinklalapyje yra esė rašymo rekomendacijos, kurių autoriais įvardinti Jūs, gerb. Evaldai, ir Sandra Grigaravičiūtė. Nuoširdžiai įdomu, ar jos dar tebėra aktualios, ar vertintojai jų laikosi?

    Galiausiai man rūpi mokinių pasirengimo istorijos olimpiadai praktinė nauda. Vienais metais įgytos žinios dažnai būna nevertingos kitų metų olimpiadoje (kitos chronologinės ribos, istorijos sritis ir pan.). Vadinasi, darbo mokantis įdedama daug, o rezultatas labai trumpalaikis. Apie gebėjimus čia net neverta užsiminti, nes testo forma ypatingu originalumu nepasižymi ir nieko iš esmės naujo nepasiūlo. Vaizduotės stoka? Žodžiu, vyresniųjų olimpiadininkų nebesiųsi mokyti jaunesniųjų pagal principą “mokydami mokomės”.

    Maloniau šioje srityje nuteikia VDU Kauno istorijos olimpiados praktika. Ten 30 proc. užduoties skiriama teminei daliai, o 70 proc. bendrajai Kauno istorijai. Pvz., IV-osios, 2016-ųjų metų, olimpiados tema “Kauno kaitos ženklai architektūroje”.

  3. Istorijos mokytojas

    IME: gal tikrai teisybę sakote… jie tiesiog pragmatikai yra :)
    Imlus≠Gabus? Olimpiados tik gabiems? gabiems ir smalsiems(prijaučiantiems istorijai) ?

  4. Evaldas

    Na taip, visai pamiršau, kad LMNŠC dabar yra formalūs vykdytojai ir dalį info galima rasti pas juos.
    Ar laikomasi esė rašymo/taisymo taisyklių, prie kurių rengimo prisidėjau prieš maždaug dešimtmetį, nežinau. Jau penketą metų neturiu jokio ryšio su olimpiadomis.
    Šiaip, galvočiau, kad apie istorijos olimpiadą apskritai nereikėtų galvoti VBE kontekste. Ji turėtų būti skirta kiek „pamišusiems“ dėl istorijos. Ir nebūtinai – dėl „visos“ istorijos. Kažkas domisi karyba, kažkas kultūros raida. Arba kitas kraštutinumas – gali būti apskritai „istorijos“ olimpiada. Be temos. Kad visai ruoštis nereikėtų :)

  5. IME

    O gali būti panašiai, kaip pas lenkus, kur olimpiados visuose etapuose atranką sudaro rašto darbas (esė) ir klausimai žodžiu.
    Lenkijos istorijos olimpiadą sudaro šešios teminės sritys, iš kurių mokinys savo nuožiūra ruošiasi vienai:
    1) senovė;
    2) viduramžiai;
    3) Naujieji laikai;
    4) XIX a. istorija iki 1918 m.;
    5) XX a. istorija po 1918 m.;
    6) Lenkijos parlamentarizmo istorija.
    Anksčiau, regis, būta ir teminės srities, skirtos emigracijos istorijai.
    Kiekviename etape mokiniai rašo esė pagal pasirinktą ir iš anksto paskelbtą sritį. Darbui skiriama 180 min. Į antrąjį (žodinį) kiekvieno etapo turą patenka tie, kurių darbai įvertinti bent jau “gerai”.
    Žodinėje dalyje mokiniai atsakinėja į trijų tipų klausimus: 1) iš pasirinktos srities; 2) iš bendrosios mokyklinės istorijos programos; 3) iš literatūros, perskaitytos olimpiadai (3 knygos iš Olimpiados komiteto sąrašo ir 2 savo nuožiūra).
    Šalies (finaliniame) etape prie šių veiklų prisideda ir pateiktų šaltinių interpretavimas raštu.

    Netikiu, kad pas mus kas nors panašaus įvyktų, bet pasvajoti galima,ar ne? Klausiau mokinių, kaip jie reaguotų į tokią olimpiados formą – atsirado daug tokių, kuriems ji pasirodė patraukli.