APIE EGZAMINUS: PILNATIES METO MINTYS

Pilnatis ir karštis – du šią rašliavą lėmę veiksniai. Jei kas nors žemiau pateikiamose mintyse įžvelgs ką nors racionalaus, pirmiausia pagalvokit, ar pilnatis ir karštis taip pat neveikia Jūsų…
Vyraujančias mintis apie dabar egzistuojančią brandos egzaminų tvarką galima padalyti į tris pagrindines grupes. Pirmoji grupė nuomonių skelbia, kad egzaminai yra suprimityvinti, „nususinti“, orientuoti į kritusį ir tebekrentantį abiturientų lygį. Antroji – kad egzaminai yra streso kamuolys, kad kelia nereikalingą įtampą. Trečioji – egzaminai visai netikrina brandos.
Gal specialistai galėtų pateikti ir daugiau nuomonių, tačiau pagrindinė egzaminų kritika susijusi su jau paminėtais dalykais. Kartais matosi, kad tos nuomonės nedera tarpusavyje ir net prieštarauja viena kitai. Pvz., jei jau egzaminų reikalavimai nuleisti į protu nesuvokiamas žemumas, tai kaip jie gali kelti įtampas? Be to, juk galima apskritai suabejoti faktu, kad egzaminas abiturientams yra tikras „siaubas baubas“. Kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad įvairios žiniasklaidos priemonės šioje vietoje periodiškai pučia muilo burbulą. Asmeninė patirtis (du vaikai laikė brandos egzaminus) rodo, kad abiturientai bene mažiausiai jaudinasi dėl egzamino laikymo proceso ir net rezultatų. Tėvams, ir ypač – abiturientų mokytojams brandos egzaminai tampa didesniu stresu. Mokytojams tenka patirti keleriopą spaudimą – mokyklos vadovų, tėvų ar net kolegų. Tad apie šią nuomonę toliau nebus kalbama.
Su nuomone, kad egzaminų užduotys darosi vis lengvesnės, tačiau egzaminų rezultatų gerėjimo nepastebime, irgi galima pasiginčyti. Taip, apie egzamino, ypač – matematikos, užduočių lengvumą dažnai rašo kai kurie šalyje pripažinti autoritetai. Užduočių lengvumu ir paprastumu stebisi daugybė interneto komentatorių, nepamiršdami pašiepti šių dienų jaunimą. Esą, jie patys kažkada laikė daug sunkesnius egzaminus. Ir ne du ar tris, bet kartais net dešimtį egzaminų per vieną vasarą.
Šioje vietoje galima trumpam sustoti ir prisiminti „anų laikų“ egzaminus. Geriausiai menu istoriją. Tarybinėje mokykloje istorija buvo suprantama kaip reikalaująs gebėjimo prisiminti dalykas. Istorijos ir visuomenės mokslo brandos egzaminą praeito amžiaus aštuntame – devintame dešimtmetyje sudarė iš anksto žinomi 37 bilietai po tris klausimus. Šiuose bilietuose suformuluotas temas reikėjo tiesiog išmokti ir atpasakoti egzamino metu. O jei dar prisimintume, kad ta atpasakojamoji istorija aprėpė tik vienos valstybės (TSRS) ir tik nepilno vieno šimtmečio istoriją, tai pamatytume, kad anų ir šių egzaminų lyginimas yra panašus į skruzdės ir dramblio lyginimą. Kad ir kaip šių dienų egzamino programos rengėjai, užduočių sudarytojai pasistengtų tiksliau apibrėžti egzamino metu naudojamos informacijos kiekį, tačiau daugelio šimtmečių ir daugelio valstybių, tautų istorija vis tiek atrodo kaip neaprėpiama jūra. Taip pat – nebeužtenka tik prisiminti. Reikia dar pademonstruoti įvairius tos informacijos taikymo būdus. Be abejo, kai dabartinis brandos egzaminas pradedamas lyginti su anuomet egzistavusiais stojamaisiais egzaminas, vaizdas kiek pasikeičia. Kartais – ne dabartinių egzaminų naudai. Tačiau prisiminkime – dabartinis abiturientų laikomas egzaminas vadinamas brandos, o ne stojamuoju egzaminu. Bent man aišku, kad dabartiniai brandos egzaminai yra tikrai sunkesni nei tolimos praeities brandos egzaminai.
Yra ir kita šio medalio pusė. Gal labai neužpyks dabartiniai egzaminų organizatoriai ir užduočių kūrėjai dėl vienos eretiškos išvados apie dabartinių egzaminų paskirtį. Ši paskirtis skleidžiasi jau antrą dešimtmetį. Ji ateina iš tų laikų, kai daug dabartinių egzaminų rengėjų ar sudarytojų patys laikė brandos egzaminus. Tam tikra šios srities asmeninė patirtis leidžia teigti, kad brandos egzaminai šiandien skirti daug kam, bet tik ne mokiniams. Net pervadinti kriteriniais, jie toliau lieka pagrindiniu instrumentu universitetams paskirstyti / pasiskirstyti sau būsimų studentų srautus. Šiems mažiausiai rūpi (jei apskritai – rūpi?) abituriento branda. Jie suinteresuoti gauti kuo tikslesnius matavimo rezultatus ir juos panaudoti sąžiningam stojančiųjų eilės sudarymui. Pažvelgus į pačių užduočių sandarą, matyti, kad egzaminas dar labai yra skirtas vertintojams. Būtent jiems turi būti patogu kaip įmanoma tiksliau pasitarnauti realizuojant universitetų tikslus. Toks asmeninis įsitikinimas ir leidžia abejoti pavadinimu „brandos egzaminas“. Tas abejones pastiprina tam tikra praraja tarp vidurinio ugdymo programų ir egzamino užduočių. Žinios, kurias abiturientai turi turėti egzamino metu, tėra tik nedidelė brandos dalelytė. Pažiūrėkime, kiek tose programose kalbama apie kompetencijas – dalykines ir bendrąsias. Būtent kompetencijų turėjimas / neturėjimas leidžia spręsti apie abituriento brandą. Kiek iš tikro kompetencijų jis turi pademonstruoti brandos egzamino metu?
Todėl teisus trečiasis Nacionalinio egzamino centro vadovas Vidmantas Jurgaitis, teigdamas, kad „Dabartinė egzaminų sistema tarnauja dviem ponams. <…> Brandos egzaminų rezultatai naudojami atrankai stojant į aukštąsias mokyklas. Liaudies išmintis sako, kad kai dviem tarnaujama, tai nė vienas nėra patenkintas. Todėl girdime, kad nė vienos iš šių funkcijų brandos egzaminų sistema neatlieka puikiai.“ Anot V. Jurgaičio, matuojant individualią brandą, gali ir turi būti toleruojamas tam tikras didesnis vertinimo subjektyvumas, o konkursui, atrankai reikia priešingų dalykų – griežto objektyvumo, aiškumo ir skaidrumo.
Ši išvada paaiškina nemalonią tiesą – gero egzamino tikėtis net neverta. Jei gražiai atrodys egzamino rezultatų statistika, tai užduotyse brandos įrodymų teks ieškoti su didinamuoju stiklu. Jei tik užduotyse atsiras tai, ko iš tikro reikia suaugusiojo žmogaus gyvenime, statistika bus sunkiai naudojama tiksliai atrankos sistemai sukurti. Galima kiekvienais metais šiek tiek „pašpilkuoti“ užduočių rengėjus dėl vienos ar kitos smulkmenos, bet teisybė yra ta, kad neįmanoma sukurti tobulų užduočių, kurios sėkmingai realizuotų tokius du skirtingus tikslus – įvertinti brandą įrodančių kompetencijų turėjimą ir tiksliai pamatuoti pagal žinias daugybę žmonių.
Net jei ir bandytume žinių matavimą prilyginti brandos įvertinimui, tai tik dviejų ar trijų egzaminų laikymas taip pat sunkiai pakelia kritiką. Nerandu net argumentų ginčytis „vardan ginčo“.
DIAGNOZĖ: anoks čia originalumas sakant, kad egzaminų sistema serga, vegetuoja.
PRIEŽASTYS: pradėkim iš toliau. Antrasis Nacionalinio egzamino centro direktorius Algirdas Zabulionis nurodė kelias oficialias priežastis, kodėl XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje pradėta egzaminų sistemos pertvarka. Jos įvardytos taip:
- siekis išvengti dvigubo abiturientų egzaminavimo baigiant vidurinę mokyklą ir stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas;
- noras apriboti vidurinės bendrojo ugdymo mokyklos mokymo turinio kaitos stabdį – pagal pačių aukštųjų mokyklų nustatytas taisykles vykdomus stojamuosius egzaminus;
- abiturientų galimybių pasirinkti norimas studijų programas išplėtimas;
- noras suteikti aiškesnius tikslus ir informatyvumą tradicijomis grindžiamiems brandos egzaminams.
Atrodo, kad A. Zabulionis su savo kolegomis bus korektiškai nutylėjęs dar vieną, bene – pagrindinį, egzamino reformos tikslą. Egzamino kaita buvo taip pat ir prieš įsišaknijusią korupciją nukreipta priemonė. Iš tarybinių laikų atėjusi korupcija buvo įvairiapusė. Mokykloje laikomi brandos egzaminai dažnam abiturientui leisdavo šiek tiek „pasigerinti“ brandos atestato vidurkį, kuris buvo reikšmingas skaičiuojant stojamąjį balą. Iš čia ateina giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas mokytojų objektyvumu. Aukštųjų mokyklų stojamųjų egzaminų užduotys kartais turėdavo tendenciją „nutekėti“ reikalingiems ar už paslaugą sumokėjusiems abiturientų tėveliams. Galima šios veiklos modifikacija – abituriento papildomas mokymasis pas būsimą egzaminų komisijos narį ar šio artimą kolegą. Todėl ir šiandien gan įtariai žiūrima į universitetų norus sau susigrąžinti stojamųjų egzaminų organizavimą.
Taigi, naujai įsteigtas Nacionalinis egzaminų centras iš žaidimo egzaminų rezultatais eliminavo didesnę mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų dalį. Iki 2002 metų pradėti vykdyti praktiškai visų dalykų valstybiniai ir mokykliniai brandos egzaminai.
Netrukus švietimo vadovams paaiškėjo, kad mokykliniai brandos egzaminai neatitinka tų sąnaudų, kurios eikvojamos jiems organizuoti. Pradėkim nuo to, kad mokykliniai egzaminai tapo primityviomis – „tas pats – tik mažiau ir paprasčiau“ – valstybinių egzaminų kopijomis. Jie netapo brandai taip reikalingų kompetencijų vertinimo, matavimo instrumentu. Sumažinus privalomai laikomų egzaminų skaičių, tokie egzaminai prarado bet kokią prasmę.
GYDYMO BŪDAS: reikėtų kažką keisti. Tik negalvočiau, kad reikia įvesti kažkokią absoliučią naujovę. Nežinau visų peripetijų, susijusių su pastaruoju metu garsiau propaguojamu brandos darbu, tačiau, jei jis bus tik priedas prie šios sergančios sistemos, tai iš anksto užjaučiu visus, kurie su tuo susidurs.
Reikėtų grįžti prie to, kas buvo panaikinta užuot patobulinus. Lietuvos švietimo sistemoje dažnai taip būna: neužbaigiam pradėtų darbų ir vietoj jų pradedam naujus, kurie dažniausiai būna dar prastesni.
VAISTAI: dviejų egzaminų tipų – mokyklinio (brandos) ir valstybinio (konkursinio) – atkūrimas.
Nors galvoju, kad esu gana liberalių pažiūrų, tačiau čia šiek tiek apribočiau bet kokį liberalumą. Bet kuris abiturientas privalomai turėtų laikyti mažiausiai penkis mokyklinius egzaminus. Pavyzdžiui, lietuvių (gimtosios ar valstybinės) kalbos, matematikos, užsienio (pasirinktinai) kalbos, gamtos mokslų (pasirinktinai) ir socialinių mokslų (ką jau čia – tegu ir istorija pabūna socialiniu mokslu). Šių egzaminų užduotys turėtų būti grįstos kiek įmanoma platesniu kompetencijų spektru. Suprantama, bendrųjų kompetencijų įtrauka ir čia būtų menka. Bet dalykinėms kompetencijoms erdvės tikrai atsirastų. Svarbu, kad tokio egzamino užduotys netaptų žinių tikrinimo komplektu. Jis turėtų būti orientuotas į gebėjimus atlikti veiksmus su žiniomis. Šių rinkinys gali būti net pateikiamas egzaminą laikančiam abiturientui.
Po tokio dviejų ar trijų valandų mokyklinio egzamino padarius vienos ar dviejų valandų pertrauką, galėtų vykti antroji dalis – valstybinis egzaminas. Jame pasiliktų tik tie mokyklinį egzaminą laikę abiturientai, kuriems šis egzaminas reikalingas stojamojo konkursinio balo skaičiavimui. Tokio egzamino sudarytojams jau nebereikėtų laikytis tų keistų taisyklių dėl reikalingų minimalaus pasiekimų lygio užduočių, galima, neviršijant bendrosios ar egzamino programos, labai nesivaržyti dėl žinių ar labai aukštų tikrintinų gebėjimų įtraukimo.
Pirmosios egzamino dalies vertinimas – kriterinis, antrosios – norminis. Iš pradžių įvertinami pirmosios egzamino dalies rezultatai. Jei pasirinkęs abi dalis laikyti abiturientas sukluptų jau pirmoje dalyje, jo antrosios dalies užduočių atlikimas net nebūtų vertinamas.
Kaip ir dabar, galėtų vykti ir daugiau tokių egzaminų. Kažkam gal reikės dviejų užsienio kalbų egzaminų, kai kam – dviejų gamtos mokslų egzaminų, dar kažkam – muzikos ar dailės. Tai jau būtų priedai prie privalomų penkių egzaminų laikymo.
PROGNOZĖ: pasirinkus tokią ar panašią į šią sistemą:
- baigtųsi pagrįstos kalbos, kad vos keli laikomi egzaminai netikrina abiturientų brandos;
- baigtųsi pagrįstos kalbos, kad egzaminai netikrina abiturientų brandos tiesiogine šio žodžio prasme;
- egzamino dvi dalys geriau atitiktų dvi skirtingas egzaminų paskirtis – brandos vertinimas ir konkursas;
- egzaminų užduočių rengėjai nebūtų įsprausti į kampą su griežtomis proporcijomis tarp mokinių pasiekimų lygių, o galimas vienas ar kitas „persūdymas“ antroje egzamino dalyje būtų užtušuojamas norminio vertinimo sistemos taikymu.

* * * * * * *

O Jūs irgi neturite ką veikti trijų laisvadienių metu?

* * * * * * *
Su Valstybės diena!