„Tik pažiūrėkit, kuo tapo rajonų centruose sunkiai kurtos gimnazijos, vos ne pagalbinėmis mokyklomis.“
„Tikra tiesa: stiprios vidurinės tapo beveidėmis aštuonmetėmis, o gimnazijos – tokiomis beveik pagalbinėmis.“
„Juk jos (dabartinės gimnazijos – aut.) nieko nesiskiria nuo buvusių vidurinių.“
Užteks! Užkniso tokie argumentais nepagrįsti vertinimai! Pažiūrėkim į skaičius! Ar jie liudija, kad gimnazijos į gyvenimą išleidžia beveik neįgalius abiturientus?
Ne mano reikalas analizuoti visos Lietuvos situaciją. Pasitenkinsiu tik keliais pavyzdžiais. Todėl:
1. Renkuosi praeitų metų valstybinių brandos egzaminų duomenis, nes jie iki šiol yra patikimiausias ugdymo kokybės palyginimo rodiklis.
2. Greta mylimos istorijos (lengvas egzaminas) pasirenku širdžiai mielos matematikos (sunkus egzaminas) egzamino rezultatus.
3. Apsisprendžiu dėl tyrimo erdvės: du rajonų centrai, kuriuose pats pradėjau ir baigiau vidurinį mokslą – Ukmergė ir Raseiniai, du miestai – didesnis (Kaunas) ir mažesnis (Panevėžys).
4. Nutariu, kad domėsiuos tik gimnazijų ir vidurinių mokyklų rezultatais. Meninės, sportinės pakraipos ir suaugusiųjų mokyklos, profesinio ugdymo įstaigos į lenteles neįtrauktos. Įtariu, kad pagalbinės mokyklos, kurioms kai kas prilygina gimnazijas, šiame brandos egzaminų procese apskritai nedalyvauja.
Gauti rezultatai:
Išvados:
1. Man kažkodėl atrodo, kad gimnazijoms dar ilgai teks kristi, kad pasiektų kai kurių veikėjų taip trokštamą pagalbinių mokyklų lygį.
2. Nematantiems skirtumų tarp vidurinių mokyklų ir gimnazijų ugdymo kokybės – užuojauta.
* * * * *
Šie skaičiai faktais byloja tik apie vieną ugdymo detalę – pasirengimą valstybiniams egzaminams ir jų laikymą. Kaip objektyviai išmatuoti ugdymosi aplinkas, rūpinimąsi ugdytiniais, deja, neišmanau…
Komentuoti negalima.