MIRUSIŲJŲ PAMOKOS GYVIESIEMS

Snieguotą vasario 28 dieną Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidotas ŽMOGUS. Atrodytų, kas čia ypatinga? Na taip, a. a. Saulius Kelpšas keletą dešimtmečių skyrė Lietuvos „Caritas“ veiklai – teikė pagalbą tūkstančiams vargstančių ir skurstančių. Taip, keletą dešimtmečių jis buvo mylintis ir rūpestingas vyras žmonai Aušrai, nuostabus tėvas dukroms Augustei ir Mingailei. Taip, Saulius mylėjo visus žmones, todėl nenuostabu, kad net sunkiai sirgdamas, jis ateidavo į pagalbą visiems. Tarp jų – ir giminaičiams…
Matyt, jau to užtenka, kad laidotuvių Šv. Mišias aukotų Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Telšių vyskupas Jonas Boruta, velionio brolis kun. Jaunius Kelpšas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas ir dar daug kunigų. To užtenka, kad į paskutinę kelionę velionį palydėtų minios žmonių. To taip pat užtenka, kad šio civilio žmogaus paskutinė kelionė būtų palydima garbės sargybos šūvių salvėmis, o prie šviežiai supilto kapo būtų giedama ne tik „Marija, Marija“, bet ir Lietuvos himnas.
Kodėl man tai aktualu? Ne tik todėl, kad su Sauliumi mane siejo šiokie tokie giminystės ryšiai. Jo mirtis tapo net keliomis pamokomis man.
Skaudžiausia yra ta, kad už gerus dėkoti žmogui reikia dar jam gyvam esant. Tai mes žinom, bet ar visada taip darom?
Antroji pamoka – profesinė. Tik Sauliui mirus, aš sužinojau tai, ką turėjau išsiaiškinti anksčiau – kaip šioks toks istorijos mėgėjas, kaip istorijos vadovėlių autorius. Ne tik išsiaiškinti… Dabar tiesiog skaudu, kad nebuvo pasinaudota artimiausios aplinkos istorija, arba „istorija aplink mus“. Kiek prarasta galimybių į vadovėlius perkelti gyvąją istoriją žmogaus, kuris dar paauglystėje tapo kovotoju už Lietuvą: platino nelegalius savilaidos leidinius („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Lietuvos ateitį“), vadovavo KGB „prižiūrimai“ Petrašiūnų Eucharistijos bičiulių pogrindžio grupei, rinko parašus po protesto peticijomis dėl sąžinės laisvės ir tautos teisių varžymo, gynė okupantų naikinamą Kryžių kalną ir pan. Nebepapasakos Saulius jau apie jausmus, kuriuos patirdavo sovietų represinių struktūrų persekiojamas, tardomas žmogus.
Ką gi, tenka vieno internetinio komentaro žodžius prisitaikyti sau: „Dauguma net neįsivaizduoja, kad taip gali būti ir kad tokie dalykai vyko ir vyksta šalia mūsų, realiame Lietuvos gyvenime…“
Liūdna, bet tik šioje vietoje, kurios jis niekada nebepamatys, padėkoti:
„Sauliau, ačiū už tavo begalinį gerumą! Ir už visą tavo gyvenimą!“

Komentuoti negalima.