ATSILYGINIMAS TUO PAČIU

Prieš kelias dienas (balandžio 1 d.) vyko Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ir VPU Istorijos fakulteto konferencija „Istorijos mokymas apie nacių ir sovietų okupacinių režimų nusikaltimus: teorija ir praktika“. Mokslininkai, mokytojai, muziejininkai, rašytojai akcentavo vieną aiškią tiesą: mokantis istorijos neužtenka vien žinoti, reikia ir suprasti…
Be abejo, svarbu žinoti pagrindinius istorijos faktus, kurie dažnai fokusuojasi į klausimus – „Kas?“, „Kur?“, „Kada?“, „Kodėl?“. Pastarasis klausimas taip pat reikalauja žinių. Tačiau pilnavertis atsakymas, tikras priežasčių žinojimas tam, kad nekartotum ateityje, įmanomas tik suprantant.
Nekukliai pradėsiu nuo savo pristatymo. Jo „vinis“ – priešpaskutinė skaidrė:
Didaktiniu požiūriu patys vertingiausi, bent man, buvo du pranešimai:
Prof. SAULIUS SUŽIEDĖLIS „Dvigubo genocido teorija, mitai, tikrovė ir ką Lietuvos mokiniai turėtų žinoti apie nacių ir sovietų nusikaltimus“
ir
Doc. dr. BENEDIKTAS ŠETKUS „Keletas įžvalgų dėl istorijos mokymo apie nacių ir sovietų nusikaltimus“.
Pirmajame istorikas pademonstravo, kad net primityvus, iš pirmykščio pasaulio atėjęs atsilyginimo tuo pačiu principas („Kaip tu man, taip aš tau!“) holokausto Lietuvoje atžvilgiu realaus pagrindo neturi. Taip, juo vadovautasi, juo šiandien kai kas bando pagrįsti lietuvių dalyvavimą žydų žudynėse. Kita vertus, net pažymėjęs, jog absoliučiais skaičiais holokausto aukų skaičius nublanksta prieš komunistinių režimų nusikaltimus, profesorius siūlė lyginti kitaip – ne kiek žuvo, o kiek išliko. Taigi, per okupacijas išliko apie 10 procentų Lietuvos piliečių žydų ir apie 90 procentų apskritai Lietuvos gyventojų. Skaičiai byloja?
Antrajame pranešime istorijos didaktikos specialistas siūlė būdą SUPRASTI. Empatija – ne naujas dalykas mokant istorijos, tačiau kolega taip gražiai sudėliojo galimus ir reikalingus svarstyti per pamokas klausimus, kad abejonių dėl tokio istorijos mokymo(si) veiksmingumo neliko. Įsijausti į to meto Lietuvoje gyvenančio žydo ar lietuvio poziciją, daryti išvadas apie galimą ateitį iš to meto žinių – štai, ir yra tikrasis atsakymas į klausimą „Kodėl?“
* * *
Gaila tik, kad kai kas konferencijoje taip ir nesuprato pagrindinės visų pranešimų minties, o istorijos mokymas jiems yra tam tikra atsilyginimo tuo pačiu priemonė, keršto įrankis. Gaila, kad vėl skamba tos pačios gaidelės: