DU DVIDEŠIMTMEČIAI – DU SKIRTINGI POŽIŪRIAI. AR TEISINGA?

Apie Vasario 16 ir Kovo 11 Lietuvos palyginimą tebūnie šios eilutės [...]
Daugelyje interneto vietų galima paskaityti Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro Algirdo Patacko dviejų Lietuvos Respublikų – po vasario 16 ir po kovo 11 – palyginimą. Nors labai gerbiu šį žmogų už jo už ryžtą, už dažnai atvirai išsakomą bekompromisinę poziciją, tačiau su galutiniu Signataro verdiktu sutikti nenoriu. O Algirdas Patackas reziumuoja: „Anoji Lietuva buvo nuskurusi, bet sveika, todėl ir jos dvidešimtmetis buvo pozityvus.“ Suprask, dabar mes sergame, todėl mūsų dvidešimtmetis nėra toks pat pozityvus.
Žmogus visais laikais buvo ir yra linkęs idealizuoti praeitį. „Seniau viskas buvo ne taip, buvo geriau“, „O mūsų laikais buvo ne taip, buvo geriau.“ Tokius ir panašius posakius apie praeitį dažnam teko girdėti jei ne iš tėvų, tai bent iš senelių. Tenka pastebėti, kad jiems tą patį teko klausyti iš savo tėvų ar senelių. Ir t.t., ir pan. Nenuostabu, nes jau senovės graikai buvo sukūrę keturių amžių teoriją (aukso, sidabro, bronzos ir geležies). Kuo arčiau mūsų dienų, tuo prasčiau. Pažvelkim į dar senesnius laikus, į Senojo Testamento epochą. Pirmasis žmogus Adomas nugyveno 930 metų, pasaulinio tvano herojus Nojus – virš 600 metų, žydų ir „tautų patriarchas“ Abraomas – 175 metus, o Mozė mirė 120 metų. Taisyklė paprasta: keičiasi laikai – keičiasi, prastėja papročiai. Kuo arčiau mūsų dienų, kuo toliau nuo aukso amžiaus – tuo viskas prastyn.
Ar ne taip yra su Vasario 16 ir Kovo 11 lyginimu? Taip, kartais liūdnai pareiškiame: „Kokia čia šventė, jei gyventi nėra patogu, jei kiekvieną savaitę keliais tūkstančiais pasipildo Lietuvos bedarbių armija, jei slegia vis nauji mokesčiai, jei greičiau, nei norėtume, keičiasi įvairios mokymosi, egzaminų tvarkos…?“
Bet … Ar panašių problemų nebuvo tada, anoje Lietuvos Respublikoje? Ar nebuvo masinės emigracijos, ar nebuvo, pavyzdžiui, pačių įvairiausių aukštų valdininkų piktnaudžiavimo skandalų? Pagaliau, ar nebuvo gana greit prarasta tai, kas yra svarbiausia gyvenime – laisvė? Iš pradžių piliečių, o ne valstybės laisvė. Po kiek laiko – ir valstybės. Pripažinti, kad dėl to laisvės praradimo kalti tik kiti, tik kaimynai, tai pripažinti, kad Lietuvos valstybė buvo tik objektas, tik žaisliukas kitų rankose, pripažinti, kad ji, jos politikai, jos žmonės nieko nereiškė. Aš nenorėčiau to pripažinti.
Kad ir kaip kalbėtumėme, kad ir kaip lygintume, Kovo 11 atnešė laisvę – tokią laisvę, kurios nebuvo didesnėje dalyje anos respublikos laikais, tokią laisvę, apie kurią net negalėjome svajoti sovietiniais metais.

Komentuoti negalima.