IN DEPOSITO » Istorija šaltiniuose

SPAMAS PRIEŠ ISTORIJOS EGZAMINĄ

Evaldas Bakonis — Tue, 28 May 2013 18:42:46 +0000

Kodėl spam’as (lietuviškai siūlomas vadinti „brukalu“)? Šiame tinklaraštyje įdiegta paprastutė antispaminė programėlė sąžiningai kaupia visus nepageidaujamus, dažniausiai – automatiškai sugeneruotus, beprasmius komentarus į vieną vietą. Visai kaip įprastame elektroniniame pašte. Susikaupus šimtui ar daugiau tokių brukalų, spaudžiamas mygtukas „Pašalinti visą spamą“ ir kuriam laikui ramu. Paskutinį kartą į laikiną šiukšliavietę ta paprasta programėlė nukreipė ir iš pirmo žvilgsnio padorius komentarus. Prieš jiems dingstant iš virtualaus horizonto, paskutinę akimirką dar spėjau pastebėti, kad kai kurie net lietuviškai buvo parašyti… Ir net vardu į mane kreiptasi… Bet su nuosavu kompiuteriu nesirengiu kariauti. Jis pakankamai protingas ir, matyt, geriau už mane supranta, kaip reguliuoti eismą tinklaraštyje.
Kodėl aš čia apie tą spamą? Tai, kas pateikta toliau, irgi gali būti laikoma spamu Jūsų rimtoms mintims. Kita vertus, daugeliui abiturientų (ar net jų mokytojų) stresuojant prieš egzaminą, siūlau paskaityti. O gal net pasiaiškinti šių juokingų (ir nelabai) istorijėlių prasmę. Vis šiokia tokia nauda… Ypač nuobodžių priešegzamininių konsultacijų metu.
* * * * *
Reikia pakentėti
Žemaičiai labai bijojo krikšto. Teko pačiam Vytautui atvykti. Sukvietė žemaičius ir gėdina: „Aš, – sako, – tėvynės labui triskart krikštijausi, o jūs vieno karto negalite pakentėti.“
(Autorius: Linas Poška)
* * * * *
Herojiškosios istorijos pabaiga
Aukštaičiai irgi labai bijojo krikšto. Didysis kunigaikštis Jogaila, žinodamas tautiečių būdą, į Vilnių atsigabeno ne tik lenkų kunigus, bet ir gyvą galą vilnonių rūbų. Jis paskelbė, kad kiekvienas naujakrikštas gaus dykai po importinį drabužį. Tautiečiai plūdo tuntais, urmu krikštijosi ir, numetę linines tėvyninės namudinės gamybos drapanas, krykštaudami taisėsi dovanotu importu.
Tam tikra, nors ir nežymi, jaunimo dalis kartu su persunktomis priešiška ideologija kelnėmis nekritiškai priėmė ir menkavertę Vakarų kultūrą, brukamą nemokančių lietuviškai kunigų.
(Autorius: Linas Poška)
* * * * *
Vieną kartą į Falkenau (netoli Tartu) vienuolyną atvyko Romos popiežiaus pasiuntinys. Vienuoliai pareikalavo padidinti dotacijas. Jie, atseit, gyvena labai asketiškai ir, skirtingai nei kituose vienuolynuose labai vargina savo kūną. Kaip įrodymą pasiuntiniui pademonstravo, kaip vienuoliai plaka save rykštėmis, bando savo kūną pragarišku karščiu ir nepakeliamu šalčiu. Šie vienuolių savo kūno išbandymai taip sujaudino Vatikano pasiuntinį, kad dotacija vienuolynui nedelsiant buvo padidinta.
Iš tikro pasiuntiniui parodė patį elementariausią pirties procesą. Nevalos europiečiai tais laikais nieko panašaus nebuvo matę.
* * * * *
Išgirdusi „balsą“ Žana d‘Ark nutarė gelbėti Prancūziją. Tėvai bandė perkalbėti dukrą, net norėjo ją ištekinti. Pasak pranašystės, Prancūziją galėjo išgelbėti tik nekalta mergelė, todėl Žana tekėti griežtai atsisakė. Tada tėvai prikalbino vieną jaunikaitį melagingai liudyti apie nutrauktas sužadėtuves, tikėdamiesi, kad teismas ją privers ištekėti.
Teisėjai tais laikais dar buvo nekorumpuoti, todėl Žana laimėjo bylą. Prancūzijos likimas buvo nulemtas.
* * * * *
Vieną kartą pas Napoleoną atėjo inžinierius ir pademonstravo garlaivio projekto brėžinius. „Kaip gali plaukti geležies gabalas? Be burių? Jūs mane kvailiu laikote?“ – pasipiktino imperatorius ir išvijo inžinierių.
Tremtin į šv. Elenos salą nuverstą imperatorių anglai išsiuntė jau garlaiviu. Napoleonas padarė išvadą: „Štai pagrindinė mano pralaimėjimų priežastis!“
* * * * *
1940 metų birželio antra pusė. Eina keli sovietų kareiviai Lietuvoj pro bažnyčią sekmadienį ir mato prie durų išmaldos prašančius elgetas:
- Žiūrėk, Vasia, o pas tuos lietuvius taip pat kolchoznikų esama!
* * * * *
Legendiniam maištininkui Če Gevarai kartą gyvenime teko baisus išbandymas: jis, grynakraujis revoliucionierius, buvo priverstas vadovauti Nacionaliniam bankui, vėliau – Kubos pramonės ministerijai. Pasakojama, kad po pergalės Fidelis Kastro surinko visus savo bendražygius ir uždavė paprastą klausimą: „Ar tarp jūsų yra nors vienas ekonomistas?“ Če Gevarai pasigirdo nors ir labai panašus, bet kitas žodis. Jis ir pakėlė ranką. Vėliau trauktis jau nebuvo kaip.
* * * * *
Tarybiniais laikais vienas vaikinukas sumanė papramogauti. Įėjęs į telefono būdelę ir skambina:
- Alio! KGB?
- Taip. – Blogai dirbate!
Tuo metu keli kostiumuoti vyrukai atidaro būdelės duris. Vienas iš jų ir sako:
- Kaip mokame, taip dirbame.
* * * * *
Maža mergaitė niekaip negali užmigti. Atėjusi mama klausia:
- Dukrele, ko nemiegi?
-Aš bijau.
-O ko?
-Mums darželyje auklėtoja papasakojo, kad Leninas dar gyvas ir labai myli vaikus.
* * * * *
Iškart po prezidento rinkimų Baltarusijoje Vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininkas sako Lukašenkai:
- Turiu jums dvi naujienas: vieną gerą, kitą blogą…
- Na, tai pradėkite nuo gerosios!
- Jūs vėl tapote Baltarusijos prezidentu!
- O blogoji?
- Už jus vėl niekas nebalsavo…
* * * * *

JAV mokykloje vyksta istorijos pamoka. Mokytojas klausia mokinių:
- Kas pasakė: „Duokit man laisvę arba leiskit numirti?“
Visi žiūri į mokytoją, tik prieš keletą mėnesių atvykęs iš Rusijos Vasia pakelia ranką ir sako:
- Patrikas Henris 1775 metais.
- Šaunuolis, Vasia. Kas pasakė: „Valstybė kyla iš žmonių, yra sudaryta žmonių ir tarnauja žmonėms”?
- Abraomas Linkolnas. 1863 metai, – atsako Vasia.
Mokytojas žiūri į kitus ir sako:
- Gėdykitės. Vasia ką tik atvažiavo į JAV, o jau geriau už jus žino mūsų šalies istoriją.
Mokytojas nusisuka į lentą, o iš klasės kažkas šukteli:
- Rusai mane užkniso!
Mokytojas piktai:
- Kas tai pasakė?
Vasia:
- Ronaldas Reiganas, 1982 metai.

BOBUTĖ NEBUVO REZISTENTĖ

Evaldas Bakonis — Thu, 05 May 2011 13:08:09 +0000

Prieš kelias dienas gavau brangią šeimos relikviją – savo jau senokai a.a. bobutės (taip ją vadinau vaikystėje ir jaunystėje) anos Lietuvos Respublikos laikų pasą. Daug jame skirtumų, jei palygintume su šių dienų analogišku dokumentu. Šiandien pase įrašų apie tikybą, užsiėmimą (profesiją), ūgį, plaukų ir akių spalvą, veido formą nerastume.
Teko ir kiek nusivilti…
Viršelis byloja, kad pirmosios sovietinės okupacijos metu mano bobutė nebuvo aktyvi rezistentė. Dar daugiau, antspaudai tarsi liudytų, jog ji kiek “persistengė” balsuodama už naują valdžią…
Aš savo versiją apie dvigubą spaudą turiu. O kaip atrodo Jums?

KLASIKAS YRA KLASIKAS… NET IR GYVAS!

Evaldas Bakonis — Mon, 14 Mar 2011 18:05:08 +0000

Prieš keletą dienų akį patraukė vieno gyvojo Lietuvos literatūros klasiko (gyvas klasikas jis todėl, kad jau turi savo pavarde pavadintą ne mokyklą, ne muziejų, ne fondą ar šiaip kokį antraeilį objektą, o … kavinę) tekstas. Šiuo metu man tai yra pats „teisingiausias“ šiemet skaitytas tekstas. Ir ne tik todėl, kad nesusilaikai nenusišypsojęs bėgiodamas tarp išmoningai sudėliotų eilučių. Vertingas jis, visų pirma, – istorijos mokytojui.
Laisvalaikiu renku šaltinius, kurių pagalba galima būtų realizuoti naująją istorijos bendrąją programą. Manau, kad šis tekstas jau dabar drąsiai gali pretenduoti į pačius vertingiausius plačios temos „Šiuolaikinės visuomenės gyvenimas ir Lietuvos visuomenės kaita nepriklausomoje valstybėje“ šaltinius. Siūlau patiems tuo įsitikinti:
Citatos, be abejo, priklauso Juozui Erlickui (Juozas Erlickas: Apie labai svarbius, net ypatingus dalykus/Lietuvos rytas, 2011-03-12). Susidomėjusiems (ir norintiems sukurti savo ugdytiniams ne mažiau teisingas užduotis) rekomenduoju pilną tekstą:
http://www.lrytas.lt/-12999185561299156613-juozas-erlickas-apie-labai-svarbius-net-ypatingus-dalykus.htm

KALTINIMAI MINISTRUI KAIP ISTORIJOS ŠALTINIS

Evaldas Bakonis — Tue, 01 Mar 2011 17:51:32 +0000

Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Nepriklausomybės Akto signatarų klubo narių vardu paskelbtas reikalavimas atstatydinti švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių – dar viena proga pasvarstyti apie gebėjimų nagrinėti informacijos šaltinius ugdymo naudą mokykloje.
Asmeniškai jaučiuosi galįs beveik objektyviai, t.y. be šališkumų vertinti šį pareiškimą – nesu nei šio ministro gerbėjas, nei jo kritikas. Tad ir bandau pažiūrėti į šį pareiškimą iš ateities tyrėjų perspektyvos. Įsivaizduokim, kad po ranka tokiam tyrėjui yra visa šių laikų žiniasklaidos medžiaga. Tad, pradedam…
Pareiškimo autoriai teigia:
“Praktine šitokio ideologinio dogmatizmo išraiška tapo sektoriuje pradėtos vykdyti tariamai liberalios ir vakarietiškos destruktyvios reformos. Jas vykdant vadovaujamasi dviem pamatinėmis nuostatomis, kad švietimas ir mokslas yra tik perkama paslauga, ir kad šių paslaugų vartotojų “krepšelių” įvedimas yra panacėja, sukursianti sektoriaus įstaigų konkurenciją. Deklaruojama, jog pastaroji savaime išspręs visas šioje srityje susikaupusias administracines, organizacines, finansines ir kokybės problemas.
Apgailėtini tokių “reformų” padariniai jau yra akivaizdūs. Įdiegus “krepšelį”, bendrojo lavinimo mokyklų sektoriuje ne tik sunaikinta daugybė, ypač kaimo, mokyklų. Ypač sunkūs moraliniai, psichologiniai ir socialiniai tokios “reformos” padariniai.”
Tačiau kitoje vietoje randu tokią informaciją:
“Mokyklų finansavimo reforma, pradėta vykdyti 2002 m., kai buvo įvestas mokinio krepšelis…”
Pareiškimo autoriai teigia:
“ŠMM pradėjus vadovauti p. G. Steponavičiui visiškai apleistas tautinis ir patriotinis jaunimo ugdymas. Kosmopolitines ministro nuostatas ir abejingumą tautos ir šalies piliečių interesams akivaizdžiai rodo jo konformistiška ir antivalstybiška pozicija lietuvių kalbos dėstymo tautinių mažumų mokyklose klausimu.”
Tačiau kitoje vietoje randu štai tokią informaciją:
“Lietuviškose ir tautinių mažumų mokyklose vienodinamas lietuvių kalbos mokymas, o dar po dvejų metų – ir pats egzaminas. Lenkiškos ir rusiškos mokyklos naujovę sutinka priešiškai.” (2011 m.)
Pareiškimo autoriai teigia:
“Vadovaujama šio ministro Lietuvos ŠMM tapo ir jaunąją kartą demoralizuojančių bei psichologiškai luošinančių daugiau negu abejotinų tokių ugdymo programų kaip Gender Loops ir pan. faktine globėja.”
Tačiau kitoje vietoje skaitau:
“Ekspertams pripažinus projekto „Gender Loops“ metu parengtą „Priemonių rinkinį lyčių lygybės sąmoningumo stiprinimui ikimokyklinio ugdymo įstaigose“ netinkamomu ikimokyklinio amžiaus vaikams, savo verdiktą pareiškė ir Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. 2009 metais ministras kreipėsi į apskričių viršininkus, savivaldybių merus, švietimo padalinių ir švietimo įstaigų vadovus, prašydamas užtikrinti, kad projekto „Gender Loops“ metodika nebūtų taikoma vaikams ugdyti.”
Pasimetu… Kuo tikėti?
Ai, dar prisimenu, kad sovietiniais laikais irgi buvo mėgstama platinti “grupės nusipelniusių veikėjų” protestus – pareiškimus įvairiais klausimais. Net Šarūnas Marčiulionis prieš “niekšingą JAV imperialistinę politiką, jos kišimąsi į svetimų valstybių reikalus” protestavo…

ISTORIJOS ŠALTINIAI: NAUDA AR ŽALA?

Evaldas Bakonis — Tue, 08 Feb 2011 23:37:04 +0000

Buvo laikai, kai istorijos šaltinis istorijos pamokoje buvo suprantamas tik kaip įprastinio mokymo(si) proceso paįvairinimas. Šaltiniai naudoti tik tam, kad pailiustruotų tai, kas jau pranešta mokiniams vadovėlių autorių tekstu ar mokytojo gyvu žodžiu.
Keitėsi laikai, keitėsi ir papročiai.
Maždaug apie 1997-1998 metus istorijos šaltiniai mokykloje įgijo naują prasmę. Kartu su vis sudėtingesnėmis istorijos egzamino formomis istorijos šaltinis pamokoje tapo pilka kasdienybe. Jau penktokai mokomi analizuoti įvairius istorikų dokumentus. (Beje, tuo negali patikėti kai kurie programas kritikuojantys garbūs Lietuvos patriotai, dokumentų analizę laikantys tik universitetų studentų lygio vertu užsiėmimu.)
O kokie yra (turėtų būti) istorijos šaltinių naudojimo pamokoje tikslai?
Istorijos šaltinių, ypač pirminių, naudojimas per pamokas yra panašus į praktinius ar laboratorinius darbus gamtos mokslų pamokose. Dokumentų tyrimas ugdo aukštesniuosius mokinių gebėjimus: informacijos interpretavimo, lyginimo ir klasifikavimo, hipotezių kėlimo ir tikrinimo, požiūrių, nuostatų išryškinimo. Tikriausiai, nereikėtų kalbėti apie specialius istorijos dokumentų nagrinėjimo gebėjimus, tokius, kurie naudojami profesionalių istorikų veikloje? Juk ir gamtos mokslų pamokose pasauliniai ar bent nacionalinio lygmens atradimai nedaromi. Jie tik leidžia per akivaizdžią praktiką įgyti teorinių žinių ar jas įtvirtinti. Tų bandymų rezultatas mokytojams iš anksto gerai žinomas. Tas pats yra ir istorijos pamokose. Reikšmingų istorinių atradimų tikėtis neverta. Tada liktų tokie istorijos šaltinių naudojimo motyvai:
Sudominantis – įsijausti į nagrinėjamą epochą, pažiūrėti į pasaulį amžininko akimis.
Pažintinis – pasisemti faktų ir tuo pačiu suprasti, iš kur atsiranda istorijos žinija.
Gyvenimiškas – įgyti gebėjimų, reikalingų su istorija bent kiek susijusios informacijos, ypač – žiniasklaidoje, supratimui.
Kontrolinis – patikrinti mokinių įgytas žinias praktikoje.
O dabar…
- Kuris iš šių motyvų turėtų vyrauti pamokose? Kuris vyrauja?
- Arba, ką pasako apie istorijos šaltinių naudojimo tikslus tai, jog beveik be išimčių visame vadovėlyje kiekviena pamoka „darbui su šaltiniais“ siūlo vieną ir tą patį nekintantį modelį:
„Remdamiesi dokumentu ir tekstu (iliustracija, žemėlapiu, žiniomis), atsakykite į klausimus“
- Arba, ką apie istorijos tyrimo malonumus galėtų paliudyti tokie klausimai:
1. Šaltinyje A minimas „stiprėjantis Prancūzijos ir Vokietijos lenktyniavimas“. Remdamiesi žiniomis, nurodykite dvi šio lenktyniavimo priežastis.
2. Kelintais metais nustojo egzistuoti valstybė, kurios istorija atsispindi šaltinyje B? Remdamiesi žiniomis, nurodykite bent dvi jos žlugimo priežastis.
3. Remdamiesi šaltiniu C ir žiniomis, nurodykite, kaip vadinama Otono I sukurta imperija. Paaiškinkite, kokią įtaką šios imperijos įsikūrimui padarė Krikščionių bažnyčia.
Ir t.t. ir pan.
Ar Jums tai įdomu? Ar naudinga? O Jūsų mokiniams?

Youtube: Nijolės Oželytės kalba kaip istorijos šaltinis

Evaldas Bakonis — Mon, 24 Jan 2011 08:11:00 +0000

Suprantu, kad nėra labai originalu rašyti apie filmuotą siužetą Youtube‘je, kuris per dešimt dienų peržiūrėtas jau 85 tūkstančius kartų. Tema taip pat nėra labai pikantiška – atsiminimai apie Sausio 13 dienos tragediją. Tačiau, jei pažiūrėsim į ponios Nijolės Oželytės pasisakymą Sausio 13-osios proga moksleiviams kaip į istorijos šaltinį (amžininko liudijimai), minčių pasvarstymui tikrai atsirastų.
Pradžioje atsiribokime nuo emocingo, tačiau kiek užgaulaus įvado: „Aš tik noriu pašiurpinti Jūsų mokytojus, čia yra jų sustabarėjusių…“ Galima taip pat nekreipti dėmesio į neprofesionalo pasiūlymą: „Jeigu istorija būtų mokoma kaip priežasčių – pasekmių ryšys, tai bent būtų kokia prasmė ją mokytis…“ Lyg ir siekiama to mokykloje, ar ne?
Galima absoliučiai sutikti su prelegentės žodžiais: „Tas dalykas, kurio jūs mokotės kaip istorijos, jo nėra iš viso. Nes praktiškai lieka tiktai tai, ką kažkas parašė…“ ir „Kai jūs paskaitysite Brazausko knygą, tai jūs būsite vienoje istorijoje; Prunskienės knygą – kitoje istorijoje; o Landsbergio… Tai jūs būsite išvis keistoje istorijoje….“
O toliau? Panaudokim tą patį siūlomą priežasties – pasekmės ryšį ir pabandykim įvertinti likusio teksto patikimumą. Atrodo, kad šaltinis labai patikimas. Autorė – įvykių liudininkė, net buvusi liudijamo epizodo centre. Tik kažkodėl … neįtikina. Ne tik todėl, kad dėl nesuprantamų motyvų apie tai pradeda kalbėti tik po 20 metų. Ne tik todėl, kad painiojasi detalėse apie kai kurių tuomečio parlamento atstovų nedalyvavimą/dalyvavimą. Ne tik todėl, kad yra ir kitokių tų pačių lemtingų įvykių liudininkų atsiminimų. Nesinori entuziastingai tikėti ir todėl, kad ši liudininkė pasineria į fantazijų pasaulį smulkmenose, tiesiogiai nesusijusiose su kalbamais įvykiais. Taip, tikriausiai numanote, kad kalbos apie istorijos nesimokiusią ir spėjimo (net iš šešių variantų!) būdu fantastiškai valstybinį istorijos egzaminą išlaikiusią (87 balai!) dukrą, neatrodo panašios į realybę. O tai leidžia abejoti ir kitų smulkmenų tikroviškumu.
Todėl, perfrazavus pačios ponios Nijolės Oželytės žodžius, galima parašyti ir išvadą: „Oželytė kalbėjo lyg ir teisingus žodžius, gražius žodžius, ir jų buvo daug. Ir tiesos tarp jų reikia ieškoti… Kadangi yra istorija pagal N.Oželytę, bet yra ir pagal K.Prunskienę. Yra istorija pagal V.Landsbergį, bet yra ir pagal A.Brazauską. Yra istorija pagal G.Songailą, bet yra istorija ir pagal D.Kuolį“.
Gal iš tikro šios istorijos net neverta tirti, kol neišmirs visa ją pergyvenusi karta?