IN DEPOSITO » Varia

APIE TAI, KAIP ŽURNALISTIKA PASKĘSTA PAPLAVŲ DUOBĖJE

Evaldas Bakonis — Sat, 29 Jul 2023 06:03:26 +0000

Gyvena sau žurnalistė, kuri temas apie švietimą sėkmingai „varinėja“ mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomame Lietuvos radijuje ir savo privačiame leidinyje. Patogu, nes kartą surinkta žaliava gali būti naudojama keletą kartų, tik su skirtingais atspalviais. Abejojančius tokiu interesų persipynimu šioji žurnalistė retkarčiais apskundžia jų vadovybei. Panašiai kaip senais sovietiniais laikais, kai į įmonių, įstaigų partinius komitetus buvo kreipiamasi, kad nubaustų girtuoklius ar šiaip prasižengusius darbuotojus. Skundai „nepaėjo“, nes nesugebėjo suprasti skirtumo tarp valstybės tarnybos ir darbo pagal sutartį statuso.
Ai, dar kartais toji žurnalistė veidaknygėje skelbia savo valstybinės ir privačios veiklos reklamą. Tarp šių skelbimų atsiranda ir šiaip asmeninių žurnalistės „perliukų“. Kartais net švietimo temomis. Paskutinis toks įrašas žiauriai sudomino.
Nutarė toji žurnalistė tapti skriaudžiamo piliečio gynėja. Istorijos esmė: tūlas pilietis mokytojas lyg ir planuoja tapti mokyklos direktoriumi. Savo nelaimei jis pasidalijo įrašu, kritikuojančiu instituciją, kuri šiaip ar taip dalyvauja pradiniame švietimo įstaigų vadovų atrankos procese. Ir … toje pačioje veidaknygėje sulaukė kitos pilietės reakcijos, kurią priėmė kaip grėsmę savo planams. Žurnalistė imasi ar tai piliečio interesų gynėjos, ar tai prokurorės, ar tiesiog propagandistės vaidmens. Pasekim jos minčių evoliuciją.

Taigi, pirmiausia žurnalistė pažymi teisingą faktą, kad grėsminga pilietė jau nebedirba šioje įtakingoje institucijoje. Čia būtų galima istorijoje padėti tašką, nes sveika logika sako, kad jokios grėsmės nebekelia. Toliau žurnalistė sulygina šios pilietės senosios ir naujosios institucijos funkcijas. Dar toliau ji apskritai „pamiršta“, kad pilietė dirba naujoje įstaigoje. Ir kam to reikia, nes abiejų institucijų funkcijas ji jau suvienodino? Todėl toliau galima kalbėti vien tik apie buvusią šios pilietės darbovietę ir ją apkaltinti grasinimais kylančiai švietimo žvaigždei. Kas atsimins įrašo pradžioje prabėgomis paminėtą faktą, kad ryšys tarp pilietės ir aptariamos įstaigos jau nutrūkęs? Kuo toks minčių pasažas skiriasi nuo elementarios propagandos, kurią dar XX amžiuje naudojo rudojo ir raudonojo marų garsieji propagandistai?
Beje, jei istorija baigtųsi būtent šiuo įrašu, tai žurnalistę galima būtų pagirti už meistrišką propagandos triukų įvaldymą. Deja, tenka kalbėti ir apie paplavas. Reikalas tas, kad grėsmės planuojamai karjerai net nebuvo. Grėsmingoji pilietė rašė net ne kaip kokia nors valstybės tarnautoja (žurnalistė eilinį kartą nesupranta skirtumo ir bando jau viešai skųstis ministrui). Ji tiesiog yra toje mokykloje besimokančio vaiko mama, kuri iš anksto informav0, kad tėvai domisi ir domėsis mokyklos reikalais. Net ir direktoriaus darbu.
Istorijos pabaigos klausimas – kuo tokia žurnalistė skiriasi nuo visokiausių žurnalistėmis besivadinančių gorienių ar janutienių?

KĄ PASAKO MOKYKLŲ PAVADINIMAI? O KO NEPASAKO?

Evaldas Bakonis — Sun, 09 May 2021 06:47:25 +0000

FB kraštiečių grupėje randu įrašą: „Kviečiu pasirašyti peticiją dėl Viktoro Petkaus pagrindinės mokyklos senojo pavadinimo grąžinimo. Mokykla turėtų turėti vardą Kalno progimnazija.“ Ar pasirašyčiau tokį kreipimąsi? Prieštaringos mintys atėjo galvon…
Mano mylimame Raseinių mieste šiuo metu yra trys bendrojo ugdymo mokyklos – Viktoro Petkaus pagrindinė mokykla, Prezidento Jono Žemaičio gimnazija, Šaltinio progimnazija. Tai laikais, kurie man yra patys brangiausi, pastarosios mokyklos Raseiniuose nebuvo. Todėl apie ją toliau ir nekalbam. Kitos dvi tuo metu vadinosi daug paprasčiau, atitinkamai – 1 vidurinė mokykla ir 2 vidurinė mokykla. Paprasta, aišku, bet … neįdomu. Ir ne tik tai. Lietuvoje įsibėgėjus mokyklų pervadinimo vajams, buvo keičiami ne tik visokiausio plauko kolaborantų vardais pavadintų mokyklų vardai. Numeruotos mokyklos irgi įgijo naujus vardus. Raseiniai – ne išimtis. 1 vidurinė mokykla pirmiau gavo Kalno vardą, o 2 vidurinė – „Žemaičio“. Antroji banga pakeitė neutralius pavadinimus į dabartinius. 2009 metais „Žemaičio“ gimnazija pervadinta Lietuvos partizanų vado Jono Žemaičio – Vytauto vardu, dėl didesnio aiškumo pridedant „Prezidento“, o 2012 metais Kalno mokyklai nuspręsta suteikti disidento Viktoro Petkaus vardą. Ką reiškia tokios vardų operacijos?
Pirmiausia – duoklę praeičiai, šlovingiems ir garbingiems puslapiams iš Lietuvos praeities. Antriausia – siektinų vertybių, idealų puoselėjimo tikslus. Suprantama, idealu, kai žmogus, kurio vardas suteikiamas mokyklai, turi kokį nors apčiuopiamą ryšį su ta mokykla. Be abejo, Jonas Basanavičius, Simonas Daukantas Martynas Mažvydas ar kitos Lietuvos praeities įžymybės negali būti mokęsi ar mokytojavę skirtinguose šalies vietose įsikūrusiose mokyklose. Bet jų vardai nedaug kam kelia abejonių. Raseiniuose yra kiek kitaip. Viktoras Petkus tuometinėje Raseinių gimnazijoje, kuri dabar vadinama jo vardu, mokėsi. Partizanų vadas jo vardu vadinamoje mokykloje mokytis negalėjo, nes jos tuomet tiesiog nebuvo. Tad iš kur abejonės?
Manyčiau, kad gyvenime geriau klausti „Kodėl jo (jos) vardu nepavadinta mokykla?“, nei „Kas jis (ji) toks (tokia), kad jo (jos) vardu pavadinta mokykla?“ Man šiandien abiejų asmenų vardai nekelia abejonių. Bet mūsų vaikams? Anūkams?

VIENAS UŽPAKALIS ANT DVIEJŲ KĖDŽIŲ. NORMALU?

Evaldas Bakonis — Wed, 18 Nov 2020 14:09:04 +0000

Šiandien (2020-11-18) žiniasklaida paskelbė apie planuojamą Lietuvos Respublikos vyriausybės personalinę sudėtį. Asmeniškai vertinu daugiau teigiamai, nei neigiamai. Tarp galimų pretendentų yra bent trys asmenys, kuriuos šiek tiek pažįstu: vienas – tikrai geras ir ne pagal amžių intelektualiai subrendęs buvęs mokinys, kitas – buvęs daugiabučio laiptinės kaimynas vaikystėje, pasižymintis itin giliu mąstymu, apsiskaitymu, interesų platumu, ir trečias – kolega pagal išsilavinimą, su kuriuo teko dalyvauti keliuose bendruose renginiuose. Tarsi reikėtų džiaugtis. Bet kažkas ne taip…
Dvylika iš keturiolikos sąrašo pavardžių – ką tik išrinkto Seimo nariai…
Demokratinėje valstybėje egzistuoja ar bent turėtų egzistuoti t.v. valdžių padalijimo principas. Juo turėtų būti grindžiama valdžios organizacija ir visa valdymo veikla.
Esmė: pagal valstybės vykdomas funkcijas valstybės valdžia įprastai dalijama į įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Šioms trims valdžioms, jų institucijoms yra pavedamos skirtingos funkcijos, t.y. Seimas leidžia įstatymus, Vyriausybė juos įgyvendina, teismai vykdo teisingumą. Dažnai dar papildomai akcentuojama, jog šios valdžios kontroliuoja ir riboja viena kitos galias. Labai svarbu, jog, realizuojant valdžių padalijimą, yra draudžiama savintis svetimas funkcijas.
Istorinis kontekstas: dar Šarlis Luji Monteskjė veikale „Apie įstatymų dvasią“ gana aiškiai suformulavo šią valdžių padalijimo teoriją. Ir jau 1787 m. JAV Konstitucijoje valdžių padalijimo teorija buvo įtvirtinta praktiškai.
Grįžtam į dabartį: tautos atstovų sudarytas Seimas leidžia įstatymus, prižiūri Vyriausybės veiklą, tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą. Vyriausybė yra vykdomoji tvarkomoji šalies institucija, kuri vykdo įstatymus, kitus teisės aktus, tvarko krašto reikalus. Abi šios institucijos vykdo būtent tik joms patikėtas funkcijas, taigi – negali vykdyti kitoms institucijoms pavestų funkcijų. Negalimas ir valdžių suliejimas. Šitos nuostatos taikomos tuo atveju, kai kalbama apie institucijas. Tačiau viskas „nuplaukia“ tada, kai nusileidžiama į personalinį lygmenį.
Įsivaizduokim situaciją: vieną dieną politikas posėdžiauja Seime (plenariniame ar komiteto posėdyje), įtikinėja kolegas apie tam tikro sprendimo pagrįstumą, balsuoja už jo priėmimą. Kitą dieną tas pats politikas, dabar jau kaip ministerijos vadovas, organizuoja savo paties Seime priimto nutarimo vykdymą. Dar po kurio laiko jis tame pačiame Seime atsiskaito už nutarimo vykdymą ir balsuoja už rezultatus.
Yra ir kita medalio pusė: tiek Seimo nario, tiek ir ministro darbas yra gana sudėtingas, reikalauja visapusiško įsigilinimo į siūlomus ar priimamus sprendimus. Ar tikrai prideda kokybės tai, kad darbui atlikti skirtas laikas sąmoningai sutrumpinamas pusiau: iki pietų dirbama ministru, po pietų – Seimo nariu? Gal tada apskritai visi Seimo nariai ir visi ministrai turėtų dirbti tik „puse etato“? Jei jau yra akivaizdus pavyzdys, kad per pusę skirto darbo laiko galima susidoroti su pavesta užduotimi.
* * *
Suprantu, kad teisiškai, net pagal konstitucinius įstatymus, viskas čia yra OK…

PAS KAIMYNUS PASIDAIRIUS

Evaldas Bakonis — Wed, 24 Jul 2019 14:01:45 +0000

Tuo metu, kai principingo Lietuvos Respublikos Seimo nariai, daugiau nei prieš metus principingai nutarę įvesti mokyklų vadovų vadovavimo kadencijas, dabar lygiai taip pat principingai svarsto kaip čia sušvelninti savo principus (suprask – apeiti savo pačių principingus nutarimus), kai kas sau leido šiek tiek pakeliauti. Maršrutas: Vilnius – Liublinas – Kijevas – Odesa – Vinica – Lvovas – Vilnius. Atstumas: 3348 km. Trukmė: 14 dienų, iš jų pačiai kelionei – 6 dienos. Greitis valstybinės reikšmės keliuose: nuo maksimalaus (130 km/h) iki tokio, kuris yra optimalus važiuojant antra pavara per duobes.

Liubline netoli nuo ypač svarbios ministerijos neatsispirta pagundai išgerti puodelį kavos su garsiojo „Faraono“ autoriumi Boleslavu Prusu.

Ministerija

Kava su Prusu

Kijeve pasivaikščiota praeities ir dabarties lietuvių pėdsakais

Maironis

Eglė

Nacionalistai net iš medžių stebi/seka, ar dyvinies eidamas per gatvę

Nacionalistai

Reikia dyvintis

Augmenija stebina – Odesos katakombose vynuogių šaknys išlenda net 30 metrų gylyje, o Lvovo pilies kalne medžiai auga tiesiog ant akmenų

Šaknys katakombose

Šaknys ant akmenų

Pabaigai – keletas „baikių“ iš Odesos

Parduotuvė apsirijėliams

Kriminalinė Odesa

KLAIDŽIOS SĄVOKOS? KAI KAM…

Evaldas Bakonis — Tue, 30 Apr 2019 14:27:13 +0000

Jei mokykloje mokinys neskirtų žodžių „humanitaras“ ir „humanistas“ reikšmių, tūlas mokytojas filologas tai palaikytų gana didele klaida. Jei kasdieninėje kalboje pilietis maišytų šias dvi sąvokas, mažų mažiausia jį palaikytume neišprususiu. O jei tai daro Lietuvos šviesuliu dažnai vadinamas žmogus?
Šiek tiek sutrikau perskaitęs visiems (beveik visiems?) Lietuvoje gerai žinomo Bronislovo Burgio įrašą „Homo homini lupus est“ jo paties tinklaraštyje. Pradeda šis pedagogas ir eruditas nuo sąvokų atskyrimo: „Palikime ramybėje humanistus, pakalbėkime apie humanitarus. (Nematote skirtumo?).“ Klausimas skliausteliuose tarsi neleistų abejoti, kad jis tai bent tikrai skirtumą mato. Bet…
Jau vos už kelių eilučių autorius lyg niekur nieko sutapatina abi sąvokas: „O aš iškart pagalvojau, kaip šitie humanitarai (humanistai) „gynė“ mane ir mano humanistinį požiūrį, kad nėra lygesnių už lygius.“ Be abejo, pagrindinis sakinio akcentas byloja apie metų metus negęstantį B. Burgio pyktį dėl viešos paramos jam stokos teisinio ginčo su savo mokine ir jos tėvais metu. Tiek to, nekaltinkim žmogaus dėl jo periodiškai išliejamos pagiežos bet kuria įmanoma proga. Tačiau atkreipkim dėmesį, kad čia jau skirtumas tarp humanitaro ir humanisto jam išnyksta. Ne tik išnyksta, bet tiesiog suauga į vieną kūną sakinyje: „Ką gero nuveikė tie humanitarai, formuodami humanistines vertybes, o ne veidmainiškumą, savanaudiškumą?“
Rimtesnis tekstų analitikas tikriausiai padarytų ir keletą pašalinių išvadų apie tokio teksto autorių:
- Šalia istorijos (čia man patinka – E.B) filosofija taip pat laikoma humanitariniu mokslu („kaip sukilo humanitarai (Nerija Putinaitė, Saulius Jurkevičius, etc.)“;
- Piktintis elementariais jaunų žmonių teisių ribojimais gali tik tie, kurie patys yra ribojami – kitiems tai daryti neprivalu („kaip sukilo humanitarai <…>, sužinoję, kad vyriausybė žada daugiau į nemokamas studijas pakviesti tiksliukų!“).
Galima dar būtų pasamprotauti ir rašinio „herojams“ prikišamą savanaudiškumą, ir apie nenorą išsakyti kaltinimus tiesiai žmogui į akis.
Bet įdomiausia šiame įraše yra paantraštė – „Pagarbą reikia pelnyti“.

DVI AKTUALIJOS – DVI INTERPRETACIJOS

Evaldas Bakonis — Wed, 29 Nov 2017 18:30:57 +0000

Šiuo metu žiniasklaida perpildyta diskusijomis apie dvi problemas: lietuvių kalbos ir literatūros egzamino pokyčius ir Lukiškių aikštės paminklą. Pabandom pritaikyti pačią elementariausią logiką… ir nėra apie ką diskutuoti.
Lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas. Šių metų laidos abiturientai egzamino metu galės laisvai pasirinkti autorius, atskleidžiančius suformuluotą rašinio temą. Pasipiktinusių klausimas toks: „Jei mokiniai rinksis užsienio autorius, tai kaip be lietuvių autorių kūrinių atrodys lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas?“ Atsakymas: „Pats egzamino pavadinimas nurodo, kad tai yra dviejų dalykų sintezė: lietuvių kalbos, kuria dėstomos mintys, ir literatūros, kuria remiamasis. Ne lietuvių literatūros, bet literatūros apskritai.“ Problema liktų, jei būtų laikomas lietuvių kalbos ir lietuvių literatūros egzaminas.
Lukiškių aikštės paminklas. Beje, jei priklausytų nuo manęs, tai palikčiau tik dabar plėvesuojančią trispalvę. Kam reikia apkrauti tokią gražią erdvę kokiais nors stabais? Bet… Dabar konkurse nugalėjęs „bunkeris“, esą, neatitinka paveldosauginio reikalavimo, kad Lukiškių aikštė turi būti lygi. Įdomu, kaip galima pastatyti paminklą, kuris būtų lygus su visu aikštės paviršiumi? Be abejo, jei dabartinį „bunkerį“ laikytume paprastu aikštės reljefu, tada problema gal ir kyla. Bet jis nėra reljefas. Jis yra tiesiog paminklas. O paminklas net privalo pakilti virš aikštės plokščių. Pusmetriu, metru, trim metrais… Sakysit, didelis plotu paminklas? Bet, ar yra kur nurodyta, kad jis privalo neviršyti kelių kvadratinių metrų ploto?
Ar aš čia ko nors nesuprantu?

JUOKAUTI NEBEIŠEINA. TIESIOG – GĖDA

Evaldas Bakonis — Tue, 17 Oct 2017 19:26:33 +0000

Dvi dienas vyko Lietuvos stojimui į EBPO skirta konferencija. Švietimo srities ataskaitos išvados ir rekomendacijos bado akis. Į kurią Lietuvos švietimo sritį dursi – ten skylė. Kiekviena nauja Seimo kadencija ir ją palydinti Vyriausybė, atrodo, tik gilina ir platina šias skyles…
O čia dar TV praneša apie neįprastu metų laiku vėl išlindusią dešimtmečių problemą:

Kiek metų nesugebama pastatyti elementariausios estakados?
Pakeliui prisimeni apie bet kuriuos trukmės rekordus mušančias nacionalines nacionalinio stadiono statybas:

Smulkmena, bet ir jaunystės laikų „Tauro rago“ griuvėsiai kasryt bado akis:

Tada supranti, kad kelias į Europą dar gana tolimas… Apskritai – ar ne gėda ten net bandyti kišti nosį?

DVI NUOMONĖS IR VIENA IŠVADA

Evaldas Bakonis — Thu, 31 Dec 2015 17:17:11 +0000

Metams baigiantis dėmesį patraukė dviejų išskirtinių ir pagal reitingus geriausiųjų Vilniaus mokyklų direktorių nuomonės apie situaciją Lietuvos švietime, apie mokyklas baigiančiųjų rezultatus.
Vienas direktorius, kuriam svarbiausia, kad „vaikai mokykloje turi būti laimingi“, padėtį vertina taip:
„Kritikuoti lengviausia. Taip išreiškiamos pačios bendriausios įprastos mintys. Bet aš nenorėčiau peikti Lietuvos švietimo. Mes visi keliaujame, daug būname Vakarų Europoje, Amerikoje ir dar toliau. Pasakysiu, kad mūsų vaikai bendrame kontekste atrodo visiškai neblogai. Jie galbūt žino netgi daugiau, jų akiratis platesnis negu kai kurių Amerikos ar, sakykime, Izraelio moksleivių. Tai akivaizdu.
Mūsų gerieji moksleiviai baigia vidurines mokyklas ir gavę atestatus vyksta studijuoti į užsienį, ten nepasimeta ir sėkmingai mokosi toliau, todėl manau, kad labai kritikuoti mūsų švietimo sistemos nėra pagrindo.“ (1)
Kitas direktorius, visur ir visada deklaruojantis sunkaus ir rimto mokymosi svarbą, situaciją piešia kiek kitaip:
„Kad (švietime) darosi akivaizdžiai ne per geriausi dalykai, tą akivaizdžiai mato, ir jaučiama pačioje visuomenėje, ir matome visose mokymo institucijose <…> Norima paslėpti visiškai tą situaciją, kas vyksta ir kas darosi, kai nieko nebegalėsime patikrinti ir galėsime gyventi tokioje įsivaizduojamoje iliuzijoje, kad viskas yra gerai, tačiau, deja, mes kažkodėl visur ir visame kame atsiliksime nuo kitų šalių visais parametrais. <…> Auga tokia pakankamai silpna karta, net ir tie kurie gerai mokosi…“ (2)
Vienas iš dviejų reziumavo savo pasisakymą:
„Tai kas Lietuvoje dedasi, tie nuolatiniai verkšlenimai, nuolatinis inkštimas… Žmonės, ko jums trūksta? … Bet Jūs nustokite vieną kartą inkšti Lietuvoje. Nėra taip Lietuvoje blogai, ir iš tiesų yra pakankamai neblogai, imant visas sritis, bet dabar didelė frustruojanti tautos dalis, kuriai visą laiką yra blogai.“ (3)

* * * * *

Gal norite atspėti, kuris iš dviejų direktorių taip logiškai užbaigė savo pasisakymą?

* * * * *

Su Naujaisiais 2016 metais!

POZITYVAS IŠ NEGATYVO

Evaldas Bakonis — Tue, 10 Nov 2015 20:01:10 +0000

Šiandien vadovėlių vertintojams buvo sudaryta galimybė plačiau pasiaiškinti įvairių stereotipų raišką vadovėliuose specialaus seminaro metu. Idėja gera. Sumanytojams ačiū! Bet atlikėjams? Iš pradžių buvo kilęs noras pasipiktinti bent jau vieno iš jų nepagarba auditorijai. Tačiau, geriau pagalvojus, kokia nauda iš plikos kritikos? Todėl užfiksuoju čia keletą pastabų, kurios gal pravers tiems, kas veda seminarus ar tiesiog eina į pamoką.
1. Tema – „Lyčių vaidmenys ir stereotipai“. Realus pristatymas – apie diskriminaciją lyties, amžiaus, tautybės, rasės, religijos (tikėjimo), negalios ir t.t. ir pan. pagrindais. Išvada – reikia gerai apgalvoti, ar begalinis temos išplėtimas iš tikro patiks auditorijai. Ar jai nekils minčių apie tai, kad esi gana paviršutiniškai suprantantis problemą, o savo negalią kalbėti tam tikru klausimu iš esmės dangstai informacija „iš visur ir apie viską“?
2. Pranešėjo dispozijoje – tik 80 minučių. Atsinešta skaidrių – gal dvigubai daugiau, nei skirta minučių. Todėl pristatymas vyksta taip: prieš auditorijos akis „bėgama“ per skaidres, ieškant tinkamos pademonstruoti, ir, reikalui esant, ar ekspromtu apsigalvojus, grįžtama atgal prie jau šmėkštelėjusių skaidrių, ieškoma, kuri čia yra svarbesnė. Išvada – reikia gerai įvertinti, kokį kiekį informacijos auditorija yra fiziškai pajėgi priimti. Pagalvoti, ar toks šokinėjimas ir tik nedidelės informacijos dalies demonstravimas nebus priimta kaip nepasirengimas seminarui, kaip nepagarba tiems, kas tave pakvietė ir tiems, kas susirinko tavęs paklausyti.
3. Prelegento noras parodyti savo neeilinius mąstymo ar kitus intelektinius gebėjimus. Situacija – dešimčiai sekundžių demonstruojama skaidrė su sudėtinga daugialype – teksto ir vaizdo – informacija; kol visi bando suprasti esmę, trumpai ir a la šmaikščiai komentuojama jos prasmė; po sekundės, nesulaukus auditorijos juoko, pareiškiama: „Čia buvo humoras!“ Išvada – auditorijos laikymas kvailesne ne dėl to, kad ji iš tikro yra neprilygstanti pranešėjui, bet todėl, kad jai net nesudaroma galimybių parodyti savo supratimą, nieko kito, kaip tik priešiškumo lektoriui iššaukti negali.
4. Pradėti prezentaciją žodžiais „Tikiuosi, nesusimušim (nesusipyksim…) ir baigti „Atrodo, kad nesusimušėm (nesusipykom…)“ nerekomenduočiau niekam, kas stoja prieš auditoriją kilniais didaktiniais ar net siaurais informavimo tikslais. Ypač tai keistai skamba iš valstybės aukštos institucijos viešųjų ryšių vado.
* * * * *
Apie klausimus-atsakymus, kaip suprantate, neverta net kalbėti. Tam laiko nebuvo. Tačiau prelegentui bent penkis kartus pasibėdavoti, kad nesuspės, laiko atsirado…

APIE EGZAMINUS: PILNATIES METO MINTYS

Evaldas Bakonis — Mon, 06 Jul 2015 08:08:33 +0000

Pilnatis ir karštis – du šią rašliavą lėmę veiksniai. Jei kas nors žemiau pateikiamose mintyse įžvelgs ką nors racionalaus, pirmiausia pagalvokit, ar pilnatis ir karštis taip pat neveikia Jūsų…
Vyraujančias mintis apie dabar egzistuojančią brandos egzaminų tvarką galima padalyti į tris pagrindines grupes. Pirmoji grupė nuomonių skelbia, kad egzaminai yra suprimityvinti, „nususinti“, orientuoti į kritusį ir tebekrentantį abiturientų lygį. Antroji – kad egzaminai yra streso kamuolys, kad kelia nereikalingą įtampą. Trečioji – egzaminai visai netikrina brandos.
Gal specialistai galėtų pateikti ir daugiau nuomonių, tačiau pagrindinė egzaminų kritika susijusi su jau paminėtais dalykais. Kartais matosi, kad tos nuomonės nedera tarpusavyje ir net prieštarauja viena kitai. Pvz., jei jau egzaminų reikalavimai nuleisti į protu nesuvokiamas žemumas, tai kaip jie gali kelti įtampas? Be to, juk galima apskritai suabejoti faktu, kad egzaminas abiturientams yra tikras „siaubas baubas“. Kuo toliau, tuo labiau darosi aišku, kad įvairios žiniasklaidos priemonės šioje vietoje periodiškai pučia muilo burbulą. Asmeninė patirtis (du vaikai laikė brandos egzaminus) rodo, kad abiturientai bene mažiausiai jaudinasi dėl egzamino laikymo proceso ir net rezultatų. Tėvams, ir ypač – abiturientų mokytojams brandos egzaminai tampa didesniu stresu. Mokytojams tenka patirti keleriopą spaudimą – mokyklos vadovų, tėvų ar net kolegų. Tad apie šią nuomonę toliau nebus kalbama.
Su nuomone, kad egzaminų užduotys darosi vis lengvesnės, tačiau egzaminų rezultatų gerėjimo nepastebime, irgi galima pasiginčyti. Taip, apie egzamino, ypač – matematikos, užduočių lengvumą dažnai rašo kai kurie šalyje pripažinti autoritetai. Užduočių lengvumu ir paprastumu stebisi daugybė interneto komentatorių, nepamiršdami pašiepti šių dienų jaunimą. Esą, jie patys kažkada laikė daug sunkesnius egzaminus. Ir ne du ar tris, bet kartais net dešimtį egzaminų per vieną vasarą.
Šioje vietoje galima trumpam sustoti ir prisiminti „anų laikų“ egzaminus. Geriausiai menu istoriją. Tarybinėje mokykloje istorija buvo suprantama kaip reikalaująs gebėjimo prisiminti dalykas. Istorijos ir visuomenės mokslo brandos egzaminą praeito amžiaus aštuntame – devintame dešimtmetyje sudarė iš anksto žinomi 37 bilietai po tris klausimus. Šiuose bilietuose suformuluotas temas reikėjo tiesiog išmokti ir atpasakoti egzamino metu. O jei dar prisimintume, kad ta atpasakojamoji istorija aprėpė tik vienos valstybės (TSRS) ir tik nepilno vieno šimtmečio istoriją, tai pamatytume, kad anų ir šių egzaminų lyginimas yra panašus į skruzdės ir dramblio lyginimą. Kad ir kaip šių dienų egzamino programos rengėjai, užduočių sudarytojai pasistengtų tiksliau apibrėžti egzamino metu naudojamos informacijos kiekį, tačiau daugelio šimtmečių ir daugelio valstybių, tautų istorija vis tiek atrodo kaip neaprėpiama jūra. Taip pat – nebeužtenka tik prisiminti. Reikia dar pademonstruoti įvairius tos informacijos taikymo būdus. Be abejo, kai dabartinis brandos egzaminas pradedamas lyginti su anuomet egzistavusiais stojamaisiais egzaminas, vaizdas kiek pasikeičia. Kartais – ne dabartinių egzaminų naudai. Tačiau prisiminkime – dabartinis abiturientų laikomas egzaminas vadinamas brandos, o ne stojamuoju egzaminu. Bent man aišku, kad dabartiniai brandos egzaminai yra tikrai sunkesni nei tolimos praeities brandos egzaminai.
Yra ir kita šio medalio pusė. Gal labai neužpyks dabartiniai egzaminų organizatoriai ir užduočių kūrėjai dėl vienos eretiškos išvados apie dabartinių egzaminų paskirtį. Ši paskirtis skleidžiasi jau antrą dešimtmetį. Ji ateina iš tų laikų, kai daug dabartinių egzaminų rengėjų ar sudarytojų patys laikė brandos egzaminus. Tam tikra šios srities asmeninė patirtis leidžia teigti, kad brandos egzaminai šiandien skirti daug kam, bet tik ne mokiniams. Net pervadinti kriteriniais, jie toliau lieka pagrindiniu instrumentu universitetams paskirstyti / pasiskirstyti sau būsimų studentų srautus. Šiems mažiausiai rūpi (jei apskritai – rūpi?) abituriento branda. Jie suinteresuoti gauti kuo tikslesnius matavimo rezultatus ir juos panaudoti sąžiningam stojančiųjų eilės sudarymui. Pažvelgus į pačių užduočių sandarą, matyti, kad egzaminas dar labai yra skirtas vertintojams. Būtent jiems turi būti patogu kaip įmanoma tiksliau pasitarnauti realizuojant universitetų tikslus. Toks asmeninis įsitikinimas ir leidžia abejoti pavadinimu „brandos egzaminas“. Tas abejones pastiprina tam tikra praraja tarp vidurinio ugdymo programų ir egzamino užduočių. Žinios, kurias abiturientai turi turėti egzamino metu, tėra tik nedidelė brandos dalelytė. Pažiūrėkime, kiek tose programose kalbama apie kompetencijas – dalykines ir bendrąsias. Būtent kompetencijų turėjimas / neturėjimas leidžia spręsti apie abituriento brandą. Kiek iš tikro kompetencijų jis turi pademonstruoti brandos egzamino metu?
Todėl teisus trečiasis Nacionalinio egzamino centro vadovas Vidmantas Jurgaitis, teigdamas, kad „Dabartinė egzaminų sistema tarnauja dviem ponams. <…> Brandos egzaminų rezultatai naudojami atrankai stojant į aukštąsias mokyklas. Liaudies išmintis sako, kad kai dviem tarnaujama, tai nė vienas nėra patenkintas. Todėl girdime, kad nė vienos iš šių funkcijų brandos egzaminų sistema neatlieka puikiai.“ Anot V. Jurgaičio, matuojant individualią brandą, gali ir turi būti toleruojamas tam tikras didesnis vertinimo subjektyvumas, o konkursui, atrankai reikia priešingų dalykų – griežto objektyvumo, aiškumo ir skaidrumo.
Ši išvada paaiškina nemalonią tiesą – gero egzamino tikėtis net neverta. Jei gražiai atrodys egzamino rezultatų statistika, tai užduotyse brandos įrodymų teks ieškoti su didinamuoju stiklu. Jei tik užduotyse atsiras tai, ko iš tikro reikia suaugusiojo žmogaus gyvenime, statistika bus sunkiai naudojama tiksliai atrankos sistemai sukurti. Galima kiekvienais metais šiek tiek „pašpilkuoti“ užduočių rengėjus dėl vienos ar kitos smulkmenos, bet teisybė yra ta, kad neįmanoma sukurti tobulų užduočių, kurios sėkmingai realizuotų tokius du skirtingus tikslus – įvertinti brandą įrodančių kompetencijų turėjimą ir tiksliai pamatuoti pagal žinias daugybę žmonių.
Net jei ir bandytume žinių matavimą prilyginti brandos įvertinimui, tai tik dviejų ar trijų egzaminų laikymas taip pat sunkiai pakelia kritiką. Nerandu net argumentų ginčytis „vardan ginčo“.
DIAGNOZĖ: anoks čia originalumas sakant, kad egzaminų sistema serga, vegetuoja.
PRIEŽASTYS: pradėkim iš toliau. Antrasis Nacionalinio egzamino centro direktorius Algirdas Zabulionis nurodė kelias oficialias priežastis, kodėl XX amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje pradėta egzaminų sistemos pertvarka. Jos įvardytos taip:
- siekis išvengti dvigubo abiturientų egzaminavimo baigiant vidurinę mokyklą ir stojant į Lietuvos aukštąsias mokyklas;
- noras apriboti vidurinės bendrojo ugdymo mokyklos mokymo turinio kaitos stabdį – pagal pačių aukštųjų mokyklų nustatytas taisykles vykdomus stojamuosius egzaminus;
- abiturientų galimybių pasirinkti norimas studijų programas išplėtimas;
- noras suteikti aiškesnius tikslus ir informatyvumą tradicijomis grindžiamiems brandos egzaminams.
Atrodo, kad A. Zabulionis su savo kolegomis bus korektiškai nutylėjęs dar vieną, bene – pagrindinį, egzamino reformos tikslą. Egzamino kaita buvo taip pat ir prieš įsišaknijusią korupciją nukreipta priemonė. Iš tarybinių laikų atėjusi korupcija buvo įvairiapusė. Mokykloje laikomi brandos egzaminai dažnam abiturientui leisdavo šiek tiek „pasigerinti“ brandos atestato vidurkį, kuris buvo reikšmingas skaičiuojant stojamąjį balą. Iš čia ateina giliai įsišaknijęs nepasitikėjimas mokytojų objektyvumu. Aukštųjų mokyklų stojamųjų egzaminų užduotys kartais turėdavo tendenciją „nutekėti“ reikalingiems ar už paslaugą sumokėjusiems abiturientų tėveliams. Galima šios veiklos modifikacija – abituriento papildomas mokymasis pas būsimą egzaminų komisijos narį ar šio artimą kolegą. Todėl ir šiandien gan įtariai žiūrima į universitetų norus sau susigrąžinti stojamųjų egzaminų organizavimą.
Taigi, naujai įsteigtas Nacionalinis egzaminų centras iš žaidimo egzaminų rezultatais eliminavo didesnę mokytojų ir aukštųjų mokyklų dėstytojų dalį. Iki 2002 metų pradėti vykdyti praktiškai visų dalykų valstybiniai ir mokykliniai brandos egzaminai.
Netrukus švietimo vadovams paaiškėjo, kad mokykliniai brandos egzaminai neatitinka tų sąnaudų, kurios eikvojamos jiems organizuoti. Pradėkim nuo to, kad mokykliniai egzaminai tapo primityviomis – „tas pats – tik mažiau ir paprasčiau“ – valstybinių egzaminų kopijomis. Jie netapo brandai taip reikalingų kompetencijų vertinimo, matavimo instrumentu. Sumažinus privalomai laikomų egzaminų skaičių, tokie egzaminai prarado bet kokią prasmę.
GYDYMO BŪDAS: reikėtų kažką keisti. Tik negalvočiau, kad reikia įvesti kažkokią absoliučią naujovę. Nežinau visų peripetijų, susijusių su pastaruoju metu garsiau propaguojamu brandos darbu, tačiau, jei jis bus tik priedas prie šios sergančios sistemos, tai iš anksto užjaučiu visus, kurie su tuo susidurs.
Reikėtų grįžti prie to, kas buvo panaikinta užuot patobulinus. Lietuvos švietimo sistemoje dažnai taip būna: neužbaigiam pradėtų darbų ir vietoj jų pradedam naujus, kurie dažniausiai būna dar prastesni.
VAISTAI: dviejų egzaminų tipų – mokyklinio (brandos) ir valstybinio (konkursinio) – atkūrimas.
Nors galvoju, kad esu gana liberalių pažiūrų, tačiau čia šiek tiek apribočiau bet kokį liberalumą. Bet kuris abiturientas privalomai turėtų laikyti mažiausiai penkis mokyklinius egzaminus. Pavyzdžiui, lietuvių (gimtosios ar valstybinės) kalbos, matematikos, užsienio (pasirinktinai) kalbos, gamtos mokslų (pasirinktinai) ir socialinių mokslų (ką jau čia – tegu ir istorija pabūna socialiniu mokslu). Šių egzaminų užduotys turėtų būti grįstos kiek įmanoma platesniu kompetencijų spektru. Suprantama, bendrųjų kompetencijų įtrauka ir čia būtų menka. Bet dalykinėms kompetencijoms erdvės tikrai atsirastų. Svarbu, kad tokio egzamino užduotys netaptų žinių tikrinimo komplektu. Jis turėtų būti orientuotas į gebėjimus atlikti veiksmus su žiniomis. Šių rinkinys gali būti net pateikiamas egzaminą laikančiam abiturientui.
Po tokio dviejų ar trijų valandų mokyklinio egzamino padarius vienos ar dviejų valandų pertrauką, galėtų vykti antroji dalis – valstybinis egzaminas. Jame pasiliktų tik tie mokyklinį egzaminą laikę abiturientai, kuriems šis egzaminas reikalingas stojamojo konkursinio balo skaičiavimui. Tokio egzamino sudarytojams jau nebereikėtų laikytis tų keistų taisyklių dėl reikalingų minimalaus pasiekimų lygio užduočių, galima, neviršijant bendrosios ar egzamino programos, labai nesivaržyti dėl žinių ar labai aukštų tikrintinų gebėjimų įtraukimo.
Pirmosios egzamino dalies vertinimas – kriterinis, antrosios – norminis. Iš pradžių įvertinami pirmosios egzamino dalies rezultatai. Jei pasirinkęs abi dalis laikyti abiturientas sukluptų jau pirmoje dalyje, jo antrosios dalies užduočių atlikimas net nebūtų vertinamas.
Kaip ir dabar, galėtų vykti ir daugiau tokių egzaminų. Kažkam gal reikės dviejų užsienio kalbų egzaminų, kai kam – dviejų gamtos mokslų egzaminų, dar kažkam – muzikos ar dailės. Tai jau būtų priedai prie privalomų penkių egzaminų laikymo.
PROGNOZĖ: pasirinkus tokią ar panašią į šią sistemą:
- baigtųsi pagrįstos kalbos, kad vos keli laikomi egzaminai netikrina abiturientų brandos;
- baigtųsi pagrįstos kalbos, kad egzaminai netikrina abiturientų brandos tiesiogine šio žodžio prasme;
- egzamino dvi dalys geriau atitiktų dvi skirtingas egzaminų paskirtis – brandos vertinimas ir konkursas;
- egzaminų užduočių rengėjai nebūtų įsprausti į kampą su griežtomis proporcijomis tarp mokinių pasiekimų lygių, o galimas vienas ar kitas „persūdymas“ antroje egzamino dalyje būtų užtušuojamas norminio vertinimo sistemos taikymu.

* * * * * * *

O Jūs irgi neturite ką veikti trijų laisvadienių metu?

* * * * * * *
Su Valstybės diena!