IN DEPOSITO » Švietimo paraštės

EGZAMINAI: SCENARIJUS NR.7

Evaldas Bakonis — Sat, 21 Feb 2026 14:51:07 +0000

LRT skelbia, kad Lietuvos švietimo taryba penktadienį pristatė šešis scenarijus, kaip būtų galima keisti valstybinių brandos egzaminų vykdymą ateityje. Viešoje informacijoje nepaminėtas diskutuojamų galimų pokyčių tikslas. O iš to, kas pateikta, atrodo, kad pagrindinė problema susijusi su mokyklų darbu birželio mėnesį. Anot scenarijus pristačiusio Dainiaus Žvirdausko, joms tenka paskirstyti patalpas ir mokytojus. Jei jau toks tikslas, tada problema yra grynai techninė Kaip ir patys scenarijai.
Iš atminties ištraukiu scenarijų Nr. 7, kurį siūliau dar praeitame tarnybiniame gyvenime – bene prieš 9 ar 8 metus. Taigi:
1) norint baigti mokyklą ir gauti brandos egzaminą privalu išlaikyti 5 brandos egzaminus. Tarkim – lietuvių kalbos, matematikos, užsienio kalbos, gamtos mokslų (vieną pasirinktinai) ir visuomenės mokslų (vieną pasirinktinai);
2) egzamino lygis – svyruojantis tarp patenkinamo ir pagrindinio. Egzamino trukmė – apie 1,5 val. Egzamino forma – elektroninė, su iš karto matomu rezultatu;
3) penkių tokių egzaminų išlaikymas nustatytos kartelės (apie 40 proc.) lygmenyje garantuoja brandos atestatą. Primenu, kad užduotys svyruoja nuo patenkinamo iki pagrindinio lygio įskaitytinai. Aukštosios mokyklos neskaičiuoja tokių egzaminų rezultatų ir laiko juos tik minimalia sąlyga, leidžiančia apskritai varžytis dėl studijų vietos;
4) norėdamas gauti rezultatą, kurį tau skaičiuos universitetai, laikai antrą to paties dalyko egzaminą. Į jį reikia registruotis iš anksto, o vyksta jis, tarkim, po dviejų valandų pasibaigus pirmajam. Papildoma sąlyga – į jį patenka tik tie, kurie jau peršoko per pirmąją kartelę, t.y. išlaikė brandos egzaminą;
5) egzamino lygis – svyruojantis tarp pagrindinio ir aukštesniojo, trukmė – apie 1,5-2 val., forma – jokiu būdu ne elektroninė;
6) šio egzamino rezultatas – abiejų dalių suma;
7) jei reikalingas dar koks nors papildomas egzaminas (kito gamtos mokslo, kito visuomenės mokslo, informatikos, muzikos, etc.), nustatytą dieną laikai ir jį pagal seką, nurodytą 1-6 punktuose.
* * * * *
Kaip Jums scenarijus Nr. 7?

OI, KUR REIKS TUOS EGZUS DĖT?

Evaldas Bakonis — Sun, 15 Jun 2025 08:46:45 +0000

Varžybos švietimo bendruomenėje tęsiasi. Gegužės mėnesį vykusias reitingų varžybas birželį keičia egzaminų varžybos. Tiesa, antrųjų varžybų skiriamasis bruožas pastaraisiais metais yra kiek kitoks– kas griežčiau, taikliau, šmaikščiau „subalados“ paskelbtas egzaminų užduotis. Teisybę sakant, yra ką spardyti – vis išlenda kokia nors klaida, nedermė su bendrosiomis programomis, užduoties dizainas, strigimai proceso vykdymo metu. Prie to dar pridėkime įvairaus lygio ir įvairios motyvacijos skatinamus sliekų ieškotojus tose vietose, kur jų nėra…
Šiek tiek žinodamas egzaminų užduočių rengimo procesus „iš vidaus“, visai tuo nesistebiu. Kol atsakinga už egzaminų užduočių rengimą institucija bus priklausoma nuo išorės tiekėjų paslaugų, tol niekas šioje srityje nepasikeis. Viena iš galimų išeičių – perėjimas prie „nuosavos produkcijos“. Ir iš karto suprantu, su kokiomis žmogiškųjų ir finansinių resursų problemomis būtų susiduriama.
Vyksta 18 dalykų valstybiniai brandos egzaminai. Ir dar PUPP, ir dar NMPP. Tai reiškia, kad įdarbinama ne mažiau kaip 22 itin kvalifikuoti specialistai. Skaičių didina bent po 2 specialistus matematikai ir lietuvių kalbai, bent po vieną kvalifikuotą kalbos redaktorių ir maketuotoją. Kiek tai kainuoja, jei dar pridėsim išlaidas ir kokybiškam recenzavimui? Gal pinigų ir atsirastų, bet ar galima surasti tiek itin kvalifikuotų specialistų, pasižyminčių šaltais nervais? Gal ir utopinis planas?
Kitas planas yra radikalesnis. Gal jau išnyko sąlygos, atvedusios prie centralizuotos vienkanalės mišraus (brandos + stojamojo) egzamino sistemos? Gal jau galima grįžti prie atskirų brandos ir stojamųjų egzaminų? Gal brandą gali patikrinti patys mokytojai pagal savo parengtas užduotis? Nebebūtų pykčių ir nuoskaudos, kad kažkas ten Vilniuje kuria neteisingas užduotis. Įsivaizduočiau, kad užtektų parengti išsamias gaires apie egzaminų struktūrą ir turinį, o jau savivaldybių ar net didesnių mokyklų mokytojai parengtų savas užduotis. Centrinė institucija galimai iš anksto įvertintų jų atitiktį gairėms ir bendrosioms programoms. Taip būtų bent minimaliai užtikrintas ar patvirtintas užduočių lygio vienodumas. Net ir patys egzaminai galėtų vykti pagal pačių savivaldybių (didesnių mokyklų) nustatytus tvarkaraščius. Vietose geriau būtų užtikrinta dermė su tebesitęsiančiu ugdymo(si) procesu. O ir rezultatų nereikėtų laukti mėnesį.
Stojamieji? Jei universitetai planuoja pernelyg didelį stojančiųjų į atskiras studijų programas srautą ar gal šiek tiek nepasitiki pačių mokyklų nustatyta branda, gali pasigaminti tokius pačius egzaminus pagal tas pačias bendrąsias programas ir užduočių rengimo gaires.
O gal yra daugiau alternatyvų, galinčių uždaryti šias nesveikas birželio varžybas?

PO ILGOS PERTRAUKOS – VĖL APIE VADOVĖLIUS

Evaldas Bakonis — Fri, 29 Nov 2024 08:03:19 +0000

Pakeitus darbo pobūdį, pradėjus dirbti pagal civilizuotas normuoto darbo laiko taisykles, atsirado galimybė laisvalaikiu vėl domėtis tuo, kas labiausiai patinka – vadovėliais. Susipažinus su naujausiais vadovėlių (ir ne tik istorijos) pavyzdžiais, įspūdžiai dvejopi. Vienų vadovėlių autorius mintyse pradedu laikyti šviesuliais, sugebančiais kūrybiškai išlaviruoti tarp mokyklos realybės ir painių naujųjų bendrųjų programų reikalavimų. Bet yra ir tokių naujųjų vadovėlių, kurių asmeniškai nenorėčiau matyti nei mokinių, nei mokytojų rankose. Pagalvojau – kas lemia tokius skirtumus? Sąlygos vienodos visiems. Tad šį kartą – apie vadovėlių leidybos sąlygų kaitą.
Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki beveik praėjusio tūkstantmečio pabaigos vadovėlių rengimo ir mokyklų aprūpinimo jais procesas buvo paveldėtas iš sovietmečio. Tai reiškia, kad jis buvo centralizuotas ir sukoncentruotas Švietimo ir mokslo ministerijos bei praktiškai vienos leidyklos rankose. Ministerija buvo tiesiogiai atsakinga už vadovėlių kokybę ir jų užsakymą mokykloms.
Palaipsniui, pirmiausia Atviros Lietuvos Fondo dėka, buvo pradėta ardyti vienos leidyklos monopolija. Vadovėlius ėmė rengti naujos besikuriančios leidyklos. Tik paskirstymas liko centralizuotas – ministerija leidyklai apmokėdavo viso tiražo išlaidas ir paskirstydavo vadovėlį mokykloms.
Apie 2000 m., ypač įvedus mokinio krepšelį, situacija pasikeitė. Leidyklos vadovėlius pradėjo leisti savo rizika, be jokių išankstinių užsakymų ir realizavimo garantijų. Mokyklos pačios teikė užsakymus leidykloms. Tai buvo posūkis į laisvąją vadovėlių rinką, sudaręs prielaidas rastis alternatyviems tos pačios paskirties vadovėliams. Mokykloms taip pat atsirado daugiau pasirinkimo galimybių. Tačiau buvo palikti laisvąją rinką riboję elementai – privalomas vadovėlio rankraščio vertinimas valstybės institucijoje. Teigiamas vertinimas tapo sąlyga užregistruoti vadovėlius galiojančių bendrojo lavinimo dalykų vadovėlių sąraše, iš kurio mokyklos galėjo rinktis juos pagal savo poreikius. Kiek vėliau sąrašą pakeitė vadovėlių duomenų bazė, tačiau paties rinkos ribojimo principo tai nepanaikino.
Toks ribojimas turėjo savų pliusų ir sąvų minusų. Viena vertus, išankstiniai ekspertų vertinimai reiškė tam tikrą kokybės priežiūrą iš valstybės pusės ir turėjo į aukštesnį lygį kelti vadovėlių kokybę. Kita vertus, tai buvo kliūtis palaikyti taip reikalingą procesų vyksmo tempą. Be to – kam tokiu atveju tenka atsakomybė už ilgainiui išryškėjusį broką?
Štai jau keletą metų turime pasikeitusias taisykles. Panaikinta valstybės išankstinė kontrolė vadovėlių turiniui ir formai. Pagal naują tvarką leidyklos pačios tiesiogiai atsakingos už vadovėlių turinį, o jų atitiktį bendrosioms programoms privalo viešai deklaruoti jų laisvai pasirinkti ekspertai. Elektroninė vadovėlių duomenų bazė internete informuoja mokytojus apie rinkoje esančius vadovėlius. Laisvąją rinką riboja nebent menkos mokyklų finansinės galimybės įsigyti joms reikalingus ir patinkančius vadovėlius.
Išleidusios nekokybišką produkciją leidyklos artimiausiu metu turėtų patirti nemenkų finansinių nuostolių…

DANGUS GRIŪVA, ARBA NAUJAS ŠARŠALAS ŠVIETIME

Evaldas Bakonis — Sun, 08 Sep 2024 09:40:08 +0000

ŠMSM pavaldžios įstaigos (NEC, vėliau NŠA) daugybę metų skelbė VBE išlaikymo rezultatus įvairiais lygmenimis, taip pat ir mokyklų. Besidomintieji galėjo susipažinti su savivaldybių, mokyklų rezultatais. Kiek tai aktualu tiems, kas turėtų daryti išvadas iš tokių duomenų? Lyg ir mokykloms? Bet jos gaudavo specialiai mokykloms sukonstruotą medžiagą, pagal kurią galėdavo įsivertinti rezultatus platesniame – savivaldybių ir valstybės – kontekste. Tad kas naudojosi viešai skelbiamais duomenimis? Pirma, ministerijai dirbantys ir įvairias pažymas sprendimams priimti rengiantys darbuotojai. Antra, mokslininkai, atliekantys tyrimus, susijusius su mokinių pasiekimais. Kas dar? Kitaip paklausčiau – ar pastebėjome kokias nors diskusijas, viešai pristatomas analizes viešojoje erdvėje po to, kai kiekvienais metais vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje būdavo skelbiami šie duomenys? Mano atmintyje kažkaip tokie faktai neiškyla. Duomenys tiesiog nepastebimai kybodavo virtualioje erdvėje. Todėl tokio viešinimo prasmingumas kelia tam tikrų abejonių. Bet…
Buvo ir labai suinteresuotųjų, kuriems viešai skelbiama statistika reikalinga kaip oras. Visą šitą medžiagą griebdavo du žurnalistai ir pavasariui parengdavo namudinį, jokiais metodologiniais pagrindais neparemtą Lietuvos mokyklų reitingą. Kokio dydžio biznelis yra tokio reitingo pagrindu sudaryto žurnalo platinimas, nėra svarbu ir tebūnie antraeilis reikalas. Įdomiau yra pats kontekstas. Pompastiškai pikantiški (ar pikantiškai pompastiški) pristatymai visose įmanomose žiniasklaidos priemonėse juos pavertė „aukščiausios prabos švietimo ekspertais“. Nors elementarių švietimo teorinių pagrindų neturėjimas šių žurnalistų išmintį kartais nuveda į maždaug grindjuostės lygio ekspertizę ir naudojama tik savo asmeniniam ar savo vedamų laidų populiarumui tose pačiose žiniasklaidos priemonėse palaikyti.
ŠMSM, turėdama LR Seimo palaikymą, jau kelintą kartą per pastaruosius metus bando apriboti sąlygas nesveikai varžybų konkurencijai. Ne kažkieno nemokšiškai į lentynėles sudėliotų mokyklų eilės numeriai yra pagrindinis mokyklų vertės matas. Juolab, kad ne tik pačios mokyklos nuopelnai matomi tuose akademiniuose reitinguose. Gal nedidelė paslaptis, kad kuo palankesnis mokyklos mokinių socialinis ekonominis kontekstas, tuo didesnės galimybės įgyti papildomą akademinių rezultatų gerinimo priemonę – korepetitorių paslaugas. Pagaliau, mokyklos vertingos ir pagal gyvenimui reikalingų kompetencijų, kurių niekaip nemokame pamatuoti, suteikimą – organizacinių, bendravimo, pilietiškumo ir pan. gebėjimų. Koks galimai prarandančių dalį pajamų žurnalistų dueto atsakas? Ogi šaršalas pavadinimu „Dangus griūva“. Ir jie patys, ir jų ištikimi (sąmoningai ar ne) draugai, ir netgi valstybinė žiniasklaida mato artėjančios katastrofos požymius.
Dangaus griūties priežastys piešiamos dvejopai. Pirma, bandymas apeliuoti į pasirinkimo laisvę. Esą tėvai negalės parinkti savo atžaloms geresnės mokykloms. Nedidelė problemytė – mokyklų pasirinkimo galimybė teoriškai yra apribota teisės aktais. Teoriškai gali pasirinkti tik pagal gabumus atsirenkančius mokinius mokyklas, kurių yra nedaug, ir nevalstybines mokyklas. Jų paieškoms jokie reitingai nereikalingi. Jei jau tokia galimybe pasinaudoti nepavyksta, pasirinkimo nėra – gyvenamoji vieta lemia priskyrimą mokyklai. Kam tokiu atveju reitingai?
Antras, gudresnis ėjimas yra piršti mintį, kad vos ne reitingai verčia mokyklas stengtis mokiniams suteikti kuo geresnį išsilavinimą ir vykdyti savo tiesioginę funkciją. Nuoširdžiai nustebau pamatęs šiaip gana protingo švietimo srities asmens išvadą „Nelinkiu Lietuvai mokyklų, kur yra tik feelingas, vaibas ir jausmukas“. Ar tikrai? Reitingai išgelbės nuo šių blogybių, apie kurias jų žemumose esančios mokyklos dažnai ir suopročio neturi?
Visai pabaigai… Mokyklos duomenis apie savo rezultatus gauna kaip gavusios. Sprendimams priimti reikalinga ir mokslinėms išvadoms daryti informacija niekur nedingsta. Iškraipantiems bendrojo ugdymo paskirtį nemokšiškiems mokyklų lyginimams langelis kažkiek privertas.
Pamokos dvi: 1) kai nėra rimto, moksliniais pagrindais pagrįsto mokyklos vertės matavimo, nesunku tarpti namudiniam bizneliui, apeliuojančiam į primityviuosius lyginimosi poreikius, 2) kaip lengva Lietuvoje vos porai žurnalistų dėl savo privačių interesų sukelti valstybinės reikšmės skandalą.

EGZAMINAI, TARPINIAI PATIKRINIMAI: KODĖL YRA KAIP YRA?

Evaldas Bakonis — Fri, 22 Mar 2024 18:45:57 +0000

Viena vertus, galiu pasidžiaugti, kad nesu įvykių sūkuryje. Laiku pasitraukiau iš proceso dar prieš tarpinių patikrinimų startą, todėl teoriškai tarsi galiu stebėti iš šalies. Kita vertus, širdį vis vien kažkodėl skauda dėl nesėkmių. Be abejo, jų buvo galima išvengti, jei… Jei ugdymo turinio kaita būtų įvykusi ne taip, kaip visada, jei nebūtų to komjaunuoliško (stachanovietiško?) noro vykdyti planus anksčiau laiko. Deja.
Didelė dalis kritikos, krentanti prasidėjusiam tarpinių patikrinimų procesui, yra nulemta realios situacijos. Kažkada centralizuota brandos egzaminų sistema buvo vaistas nuo giliai įsišaknijusios aukštųjų mokyklų korupcijos ligos. Bet nauja sistema ir pati nepagydomai susirgo apie 2013 metus, kai į vieną buvo sujungti valstybiniai ir mokykliniai egzaminai. Nors ir pavadinti kriteriniais, jie tokiais netapo. Ir toliau brandos (?) egzaminai išliko pagrindiniu atrankos į aukštąjį mokslą įrankiu. Tad tikrai nesistebiu, kad kritikai įžvelgia nežinojimo gaudymo aspektus. O kaip kitaip išryškinsim geriausius?
Prie šios nelaimės prisidėjo ir bendras šalies švietimo sistemai reikalingų įrankių, instrumentų prilyginimas įprastinių prekių pirkimui – pardavimui. Viešieji pirkimai nėra geriausias švietimo paslaugų įgijimo būdas. Ypač kai žinai, kad norinčių ir galinčių rengti, recenzuoti egzaminų užduotis – ne prūdai. Paaiškinsiu: 1. tokie žmonės negali mokyti egzaminuojamųjų nei mokykloje, nei korepetitoriaudami; 2. negali jie turėti egzaminus laikysiančių šeimos narių ir giminaičių; 3. turi turėti dokumentiškai įrodomą pakankamą patirtį tokioje veikloje. Kas lieka?
Kita pusė – už užduotis atsakingieji. Teoriškai jie turėtų atsakyti už kokybę. O praktiškai? Kaip gali atsakyti už mokomojo dalyko užduoties kokybę, jei ne tik pats nesi tos srities specialistas, bet net visame užduočių rengimo padalinyje apskritai tokio specialisto nėra? Ir aš čia nekalbu apie kokią nors nykštukinę filosofiją ar nesusipratimą, kuris vadinamas inžinerinių technologijų egzaminu. Bet gal ir nereikia dalyko žinovų? Per įvairias institucijų reorganizacijas ypač drastiškai ribojant kvalifikuotų specialistų skaičių, atsakingiems už užduočių kokybę telieka viešųjų pirkimų „valdovų“ ir įkaitų vaidmuo.
O dabar apie svarbiausią klausimą – kodėl iškilo tarpinių patikrinimų bėdos? Vienaip ar kitaip tarpiniai patikrinimai yra neatsiejama brandos egzaminų dalis. Todėl rengėjai ir recenzentai atitinkamai vadovaujasi nusistovėjusiais standartais. Bet tikrinamųjų situacija pasikeitė. Jei pernai fizikos egzaminą laikė tik sąmoningai tai nutarę ir, atitinkamai – pasiruošę, tai šiemet? Reikės tau fizikos egzamino ar nereikės, būk mielas, laikyk jo pirmąją dalį! Jei man jo tikrai nereikės, tai kodėl turėčiau verstis per galvą? Juk rezultato niekas nefiksuos. Na, o jei egzamino reikės? Nėra problemų, kitais metais pakartosiu ir pasirinksiu geresnį įvertinimą. Vėl nėra dėl ko labai nertis iš kailio. Apie tai dar rudenį diskusijose labai neslėpdami aiškino Lietuvos moksleivių sąjungos atstovai.
Taigi, man beveik aišku, kodėl turim tai, ką turim. Tik ką daryti, kad turėtumėm geriau?

KAIP GIMSTA ŠVIETIMO SENSACIJOS?

Evaldas Bakonis — Sat, 17 Dec 2022 20:05:49 +0000

Prieš keletą dienų aptikau TV3 laidos DIENOS PJŪVIS įrašą „Kur klumpame švietime: ar naujas tyrimas atskleidžia pagrindines skyles?“ Su laidos vedėja diskutavo dvi švietimo ekspertės. Vieną, edukologijos mokslo atstovę, profesorę asmeniškai pažįstu jau daugiau nei ketvirtį amžiaus. Kita – vieno leidinio reitingavimo skyriaus vadovė, kuri savo FB įrašuose deklaruoja ilgametę draugystę su manimi, nors aš jos ir nepažįstu. Laida kaip laida, pilna švietimo esamos būklės kritikos, priekaištų švietimui vadovaujančių ar kitaip jį reguliuojančių atžvilgiu, be aiškesnių konkrečių rekomendacijų kaip išbristi iš nesėkmių liūno. Bet dėmesį patraukė būtent reitingavimo specialistės faktais pagrįsta išvada, kuri rodo tragišką Lietuvos valstybinio švietimo ritimąsi į bedugnę.
Ta išvada – „per pastaruosius 6 metus Lietuvoje privačios mokyklos augo kaip ant mielių. <..> Vyksta „balsavimas kojomis“ ir tėvai išsiveda vaikus į kitas mokyklas, didmiesčių atveju – į privačias“. Ypač pribloškia išvadą patvirtinantis argumentas – „yra tokių (privačių) mokyklų, kurios per 6 metus išaugo daugiau kaip 4000 procentų.“ Kas čia taip auga ir kaip atrodo tas mielėmis skatinamas augimas?
„Mokinių skaičius išaugo daugiau kaip 4000 procentų“. Skamba žiauriai. Bet net ir kasdieninėje kalboje dažniau vartotinas teiginys su mažiau nulių „mokinių skaičius išaugo daugiau kaip 40 kartų“ skambėtų ne mažiau sensacingai. Ar tikrai taip yra? Taip. Jei tiksliau, atrodo, kad net 4464 procentais. Kita vertus, kai žinai, kad pateiktas pavyzdys yra „priauganti“ mokykla, kuri pirmus veiklos metus pradėjo tik nuo 11 vaikučių, pasiskirsčiusių į priešmokyklinio ugdymo ir pirmąją klases, tai tas augimas nėra kažkoks stebuklingas. Tokį skaičių padidinti daug pastangų nereikia. Tai nėra toli nuo miesto centro gyvenančių bendraminčių tėvelių suburta mokyklėlė tam, kad nereikėtų savo vaikų vežioti ne po vieną dešimtį kilometrų per transporto spūstis. Tokių mokyklų mokinių apimtys ilgam išlieka stabilios. Pateikiamas pavyzdys – pakankamai turtingos ir su švietimu susijusios verslo įmonės papildomas verslo planas. Kai atskaitos tašku pasirenki tokį skaičių, tai tūkstantiniai procentai nėra nuostabu. Jei ką, yra kita mokykla, pradėjusi nuo 3 vaikų ir per šešetą metų išaugusi beveik 31 tūkstančiu procentų. Arba – beveik 310 kartų. Tiesa, procentus ir kartus padvigubino mokykloje pradėję mokytis Ukrainos vaikai.
„Auga kaip ant mielių“? Nežinau, kokiu greičiu mielės kelia tešlą, bet nevalstybinių mokyklų mokinių skaičius tikrai AUGA. Per tą patį 6 metų laikotarpį Lietuvos nevalstybinėse mokyklose mokinių skaičius, kalbant ta pačia terminologija, išaugo net 170 procentų. Arba 1,7 karto. Arba – jų dalis tarp visų Lietuvos bendrojo ugdymo mokinių padidėjo nuo maždaug 3,5 % iki 5,5 %. Daug tai ar mažai kitų šalių kontekste? Statistika liudija, kad 2018 m. vidutiniškai EBPO šalyse net 18 % penkiolikamečių mokinių lankė privačias mokyklas. O apie Europos kontekstą galima spręsti, žiūrint į 2018 m. PISA tarptautinio tyrimo duomenis:

Pagal šią statistiką kiek mažesnis privataus švietimo sektorius yra devyniose ES valstybėse (įskaitant Suomiją, Estiją, Latviją), o didesnis – keturiolikoje ES valstybių. Čia dar galima pastebėti, kad ne visos privačios mokyklos yra vienodos pagal savo statusą. Tarptautiniame kontekste nepriklausomis privačiomis mokyklomis vadinamos tos, kurių didesnę pusę finansų padengia privatūs šaltiniai, o nuo valstybės priklausomomis privačiomis mokyklomis – tos, kurių pusę ar daugiau finansavimo sudaro valstybės/savivaldybių lėšos. Kaip su finansavimo proporcijomis šiandien yra Lietuvoje, sunku pasakyti. Reikia specialių skaičiavimų. Valstybės finansavimą gauna visos, tik ne visos yra orientuotos į pelną iš ugdymo veiklos. Norėtųsi tikėti, kad 2021-2022 mokslo metais kiek daugiau nei 40 % tarp visų nevalstybinio sektoriaus mokinių sudarė tie, kurie lankė tik santykinai privačiomis vadintinas mokyklas – religinių bendruomenių (pvz. jėzuitų gimnazijos, pranciškonų gimnazija), netradicinių pedagogikų (pvz., Valdorfo, Montessori), tarptautines (pvz., Tarptautinė Amerikos mokykla Vilniuje). Kažin, ar tikrai čia jau toks kosminis augimas?
„Balsavimas kojomis“? Šį pasakymą reikėtų suprasti kaip aiškiai išreikštą tendenciją iš valstybinio švietimo teikiamo nekokybiško ugdymo pereiti į nevalstybinį sektorių. Jei būtent tai turėta galvoje, tada šis teiginys labai abejotinas. Jei pažiūrėtume į atskirų bendrojo ugdymo programų pradžios klases, tai bendroji mokinių skaičiaus statistika nerodo didėjančio perėjimų masto:

Ką rodo šie skaičiai? Kad kokio nors pastebimo nevalstybinių mokyklų mokinių skaičiaus didėjimo kitų mokyklų mokinių atžvilgiu nėra. Atvirkščiai, nuo pagrindinio ugdymo I pakopos pabaigos prasideda mažėjimas. Beje, net ir pradinį mokyklos pasirinkimą lemia ne tik įsivaizduojamos kokybės priežastys. Nes ne tiek daug privačių mokyklų jau pasiekė tą lygį, kai gali pasigirti teikiamo pagrindinio ar vidurinio ugdymo rezultatais. Gana didelė jų dalis dar nepriaugo iki tokios mokinių amžiaus pakopos. Bent jau Vilniuje šių mokyklų pasirinkimą neretai lemia savivaldybės ar valstybės išlaikomų mokyklų fizinė stoka. Mieste didėjant mokinių skaičiui, daliai mokinių nepavyksta lankyti arčiausiai ar bent santykinai arti esančių savivaldybės mokyklų. Tenka rinktis tai, už ką reikia mokėti. Dar daugiau šį pasirinkimą veikia tie atvejai, kai dėl aiškaus vietų trūkumo savivaldybės ikimokyklinio ugdymo įstaigose tėveliai renkasi privačius darželius. Vėliau jie savo vaikų ugdymąsi iš inercijos pratęsia tose pačiose privačiose įstaigose, jei jos greta ikimokyklinio ugdymo pradeda teikti ir bendrąjį ugdymą. Jei ką, patikrinta konkrečiu savo (anūkės) pavyzdžiu. Tai net nežinau, ar balsavimas kojomis yra nors kiek masinis reiškinys.

* * * * *

Gerai, kad gvildenamos aktualios švietimo problemos. Bet būtų dar geriau, jei dominuotų ne žurnalistės kuriamos pikantiškos sensacijos, o šiek tiek gilesnė aptariamos problemos analizė.

LIETUVOJE BLOGŲ MOKYKLŲ NĖRA

Evaldas Bakonis — Mon, 28 Jun 2021 16:39:27 +0000

Vasara, darbų daug, todėl nėra laiko naujų minčių generavimui. Šį kartą pasielgsiu pragmatiškai, bet originaliai būtent šiam tinklaraščiui. Pateiksiu sutrumpintą pranešimą apie geros mokyklos pasirinkimo kriterijus, 2021 m. birželio 22 dieną skaitytą Lietuvos tėvų forumo organizuotoje diskusijoje…
Taigi, „Gera mokykla“… Išmatuoti mokyklos gerumą lyginant su kitomis, kaip tai daro įvairūs žinovai, tiesiog neįmanoma. Todėl, kad kiekviena mokykla savo gerumą kuria savaip. Gerumas – tai mokyklos sukurtas unikalumas, tinkantis jos bendruomenei, pirmiausia – mokiniams. O mokiniai yra skirtingi. Vieniems reikia aukštų akademinių rezultatų, kitiems – erdvės kūrybinei saviraiškai, tretiems – tiesiog saugios aplinkos. Kartais panašiai galvoja ir tėvai. Bet jų nuomonės gali ir skirtis. Dar daugiau skirtumų tarp mokytojų ir jų tėvų. Arba tarp mokyklos bendruomenės ir steigėjų…
Skyriaus, kuriame dirbu, kolegos dar 2018 metais atliko tyrimą „Geros mokyklos samprata tėvų požiūriu“. Tėvų nuomonė apie gerą mokyklą dažniausiai priklauso nuo įvairių aplinkybių:
- švietimo lygmens. Kai mokyklos ieškoma pirmokui – svarbiausia yra gera emocinė aplinka, penktokui – saugi mokykla (paauglystės reikalai), devintokui ar vienuoliktokui – atsiranda aukštų akademinių pasiekimų veiksnys;
- vietovės – didmiestis, miestas, kaimas;
- tėvų išsilavinimo.
Be abejo, pirmas žingsnis atsakyti sau į klausimą – ar yra galimybė rinktis mokyklą? Jei gyveni nedidelėje savivaldybėje, arba jei didelėje savivaldybėje yra gana griežtos mokinių priskyrimo mokykloms pagal gyvenamąją vietą taisyklės, arba jei nėra alternatyvių mokyklų savivaldybių ar valstybinėms mokykloms, arba šeimos pajamos neleidžia jų rinktis, tai tas klausimas apskritai atkrenta. Lieka tik tikėtis, jog valstybė, deklaruodama maždaug vienodas galimybes kiekvienam, ir rūpinsis, kad kiekviena mokykla suteiktų vienodas galimybes…
Kartais žiūrima į tokį kriterijų kaip mokyklos akademinių pasiekimų rezultatai. Kartais VBE, PUPP, NMPP rezultatai būna ir ne tos mokyklos nuopelnas, arba moderniai kalbant – ne jos sukurta pridėtinė vertė. Pvz., kaip paskaičiuoti korepetitorių indėlį? Pagaliau, ar formalūs geri egzamino rezultatai yra didžioji vertybė? Taip, viena vertus jie garantuoja geresnes galimybes tęsti mokymąsi paklausiose studijų programose. Kita vertus, ar tie formalių patikrinimų geri rezultatai iš tikro liudija geresnį parengimą tolesniam gyvenimui? Treniruotė egzaminui ir mokymas gyvenimui – ko iš tikro siekiama? Kartais mokyklose dirba žmonės, kuriems nelabai rūpi tas stiprus viešojo atskaitingumo spaudimas, vieta reitingų lentelėse, bet jie gali leisti sau mokymo programas pritaikyti taip, kaip naudingiau ir patogiau vaikui.
Apskritai, ar mokykla pasižymi gerais (jos kontekste) akademiniais pasiekimais, yra galimybė pasitikrinti užėjus į mokyklos svetainę. Jei joje rasite paskutiniųjų metų NMPP, PUPP ar VBE rezultatus, tai beveik galite neabejoti, kad mokykla galvoja, jog ji savo darbą šioje srityje vertina gerai…
Kartais žiūrima, kad ir į tokį kriterijų kaip mokyklos dydis. Jei yra galimybė rinktis tarp „kombinato“ ir mažos mokyklos (visi vienas kitą pažįsta, kiekvienas apdovanojamas individualiu dėmesiu), atrodytų, nėra net ką lyginti. Bet, ar visiems maža mokykla, ypač sukurianti šiltnamio sąlygas, yra pats geriausias sprendimas? Juk labai dažnai mažoje mokykloje nerasi tiek visokiausio formalaus ugdymo programų, neformaliojo švietimo galimybių pasirinkimo, kiek didelėse. Kažin ar mažose mokyklose save pilnai galės realizuoti „lyderiai iš prigimties“, kurių gebėjimams pilnai išsiskleisti reikia atitinkamos erdvės? Ir dar… Kalbama apie pasirengimą tolesniam gyvenimui. Viena patirtis susidaro, kai metai iš metų pratinamasi prie nors ir švelnios, bet – kovos už būvį, ir kiek kita patirtis – kai gyveni nuolatinės globos, apgaubiančio dėmesio sąlygomis, o tada (kaip netikėta!), su mokyklos baigimu, įkrenti į gana žiaurią gyvenimo konkurencijos tikrovę. Todėl vieniems mokiniams gali praversti gebėjimai, įgyti didesnėje mokykloje, o kitiems jų brandai reikalingos kiek švelnesnės sąlygos.
Dar viena galima alternatyva - ilgoji gimnazija ar išgryninta keturmetė mokykla? Ar retas toks pavyzdys: galima praktiškai visą mokyklinį gyvenimą praleisti toje pačioje mokykloje, su tais pačiais klasės draugais. Po mokyklos baigimo klasė nesusitinka pabendrauti, net nenori palaikyti formalių ar neformalių santykių. O gali būti ir taip, kad susitikę tik devintoje (t.y. gimnazijos I) klasėje, per tuos ketverius metus klasiokai tampa gelžbetoniniu kolektyvu. Nekalbu apie tokius keturmetės mokyklos privalumus, kaip saugesnę aplinką tarp daugiau mažiau vienodo amžiaus mokinių ar didesnes mokytojų specializacijos galimybes…
Mokytojų kolektyvo charakteristikos. Instrumento, kuris objektyviai įvertintų vieno ar kito mokytojo „gerumą“, nėra. Yra bendros nuostatos, kad mokyklos mokytojų kolektyvas būtų kuo tolygiau pasiskirstęs pagal amžiaus grupes, pagal lytį, kad turėtų vyrauti aukštesnės kvalifikacijos mokytojai. Bet patikimų įrodymų apie šių savybių „gerumą“ tikrai nėra. Čia jau, kaip tėvams atrodo, kuri pradinių klasių mokytoja geriausia jų pirmokui – 25 metų, 45 metų ar 65 metų amžiaus. O gal vyras? Jei tėvai įtaria, kad jų atžalai reikės ir specialios pagalbos, tai visada pasirinkimą turėtų nusverti ta mokykla, kuri turi atitinkamos srities specialiųjų pedagogų ar pagalbos specialistų.
Gera mokykla – tai ne tik modernus ir šiuolaikiška mokymosi įranga aprūpintas pastatas, ne tik geras aukštos kvalifikacijos mokytojų kolektyvas, ne tik geri mokiniai. Visi šie elementai pageidautini geroje mokykloje, bet ne patys svarbiausi. Gera mokykla – bendruomenė. Ją sudaro trys pagrindiniai elementai: mokiniai, pedagogai (įskaitant administraciją ir pagalbinį personalą) ir tėvai. Smagu, kai šią triadą dar papildo ir visokio plauko socialiniai partneriai. Tik geros mokyklos nebus, jei tėvai galvos, kad jų vaikų rezultatai – mokytojų reikalas, o mokytojai galvos, kad tėvų pareiga yra priversti mokinius mokytis. Gerą mokyklą kuria visi. Tėvai – ypač. Ir jeigu išoriškai matyti, kad tėvai aktyvūs, kad jų aktyvumas pasireiškia ne nuolatine kova su administracija, o bendrai atliekamais darbais, inicijuojamais ir priimamais sprendimais, tai neabejotinai ta mokykla yra gera.
* * * * *
Kodėl Lietuvoje visos mokyklos yra geros? Todėl, kad blogos jau uždarytos, nes jų nėra kam rinktis…

PALAIMINTIEJI KRITIKUOJANTYS ŠVIETIMO REFORMAS

Evaldas Bakonis — Tue, 08 Jun 2021 06:33:15 +0000

Nepriklausoma Lietuva pradėjo skaičiuoti trisdešimt antruosius metus. Lietuvos nepriklausomo švietimo raida gal net kiek daugiau – bene trisdešimt ketvirtuosius. Dienotvarkėje kaip nauja švietimo reforma yra Tūkstantmečio mokyklų programa. Ekspertai (?) suskaičiuoja, kad tai jau penkioliktoji reforma švietimo srityje. Būtų įdomu pamatyti pilną sąrašą, nes nesitiki, kad vienai vyriausybei tenka mažiau nei po vieną reformą. Bet tiek to, šios mintys ne apie konkrečias reformas. Net ne apie Tūkstantmečio mokyklas. Nors…
Nors tos reformos pradžia numatoma tik kitais metais, nors nelabai aiškios net konkrečios detalės, bet vertina jau visi. Man šiek tiek ramybės suteikia paskutiniosios (?) versijos kūrėjai. Nors ir man neaišku, ką ir iš ko jie pertvarko, bet bent jau galiu patikėti jų kompetencija. Viešumoje teikiamoje informacijoje teko matyti, girdėti, kad tarp jų yra Vaidas Bacys ir Eglė Pranckūnienė. Apie pirmojo nuopelnus vadovaujant įvairioms švietimo įstaigoms iki šiol teko girdėti tik pačius geriausius atsiliepimus. Antroji, mano subjektyviausia nuomone, parašė pačią geriausią edukologijos daktaro disertaciją. Geriausią todėl, kad ji buvo skirta tikrai aktualiai temai ir … aš ją supratau. Tiek supratau, kad net perskaičiau visą nuo pradžios iki pabaigos. Tai yra unikali mano paties patirtis, nes jokios kitos edukologijos disertacijos skaitymui nuo pradžios iki pabaigos man valios neužteko. Bet gal čia todėl, kad aš nieko edukologijos moksle nesuprantu?
Taigi, niekaip nepatikėsiu, kad kompanija, kurioje bendradarbiauja šie švietimo autoritetai, sąmoningai nori blogio Lietuvai. Lygiai taip pat galvoju, kad blogio Lietuvai nenorėjo visų ankstesnių švietimo reformų sumanytojai. Bet pastaraisiais metais nors kiek neigiamai vertinti jau vykusią reformą arba dar tik prasidėsiančią yra tiesiog gero tono ženklas. Nes visi žino vieną iš dviejų – arba reformos nereikia, arba ji turi būti kitokia.
Pirmu atveju keistai atrodo bet kokios reformos neigimas, kai remiamasi a la situacijos analize apie vis prastėjančius ugdymo rezultatus. Kur įrodymai? Tuoj pat griebiamasi PISA rezultatų. Visa problema, jog jie blogėjimo kaip ir nerodo. Tik stovėjimą vietoje. Ir kažkodėl niekas nesiremia kitu tarptautiniu tyrimu – TIMSS. O šis, po paties pirmojo fiasko, rodo vis gerėjančius kiekvieno naujo ciklo Lietuvos mokinių rezultatus. Tai kaip iš tikro? Apie egzaminų rezultatus gal iš viso geriau nekalbėkim, nes jų rezultatai objektyviai negali būti palyginami nei su praėjusių metų, nei su dešimtmečio senumo rezultatais. Bet nuvažiavau į šoną, todėl išvada – jei ir toliau galvosim, kad Lietuvos švietime reikalai prastėja, tai nesiimti reformų yra tiesiog nuodėmė.
Antras atvejis – reformos reikalingos, bet jos visuomet planuojamos „ne tos“, t.y. blogos. Kodėl? Vieniems todėl, kad reikės kažką savo darbe ar gyvenime pakeisti. O juk tai yra didelis nepatogumas kiekvienam iš mūsų. Kitiems todėl, kad tai yra jų politinių priešininkų reforma. Ji pagal politinių žaidimų taisykles privalo būti negera. Tretiems tiesiog todėl, kad jie žino aksiomą – „viskas, kas ateina iš valdžios, savaime yra blogis.“
O juk iš tikro galima sutikti su mintimi, kad tos reformos „nieko gero Lietuvai nedavė“. Vien jau todėl, kad sunku rasti reformą, kuri Lietuvoje būtų užbaigta iki galo. Ateis nauji rinkimai ir… Pradėtos, bet nebaigtos reformos bus numarintos, ir vėl turėsim galimybę kritikuoti naujas „teisingas“ iniciatyvas.

MOKYTOJO PRESTIŽAS: KAS ANALIZĖN NESUDĖTA…

Evaldas Bakonis — Mon, 24 May 2021 12:21:26 +0000

Šiomis dienomis baiginėju darbelį apie svarbiausius žingsnius didinant mokytojo profesijos prestižą. Likimo ironija – prieš keletą metų šiame tinklaraštyje šaipiausi iš idėjos dėl plano iki 2025 metų mokytojo profesiją paversti prestižine. Dabar pačiam tenka analizuoti situaciją ir teikti pasiūlymus. Netikiu šia idėja ir dabar. Tiksliau, netikiu, kad tai pavyks pasiekti iki 2025 metų.
Nepaisant reiškinio neapibrėžtumo, pats savaime tokio tikslo kėlimas yra pozityvus reiškinys. Jeigu nieko neplanuosi, tai niekas ir neįvyks. O jei planuosi, tai bent pradėsi kelionę. Gi neapibrėžtumas todėl, kad profesijos prestižo apskritai išmatuoti neįmanoma. Šis reiškinys neturi nei metrų, nei kilogramų, nei valandų, nei kalorijų, nei hercų, nei… Vienos profesijos prestižo vieta tarp kitų prestižų yra tik nuomonės reikalas. Nuomonės teisingumo neišmatuosi.
Patikslinant – siekti kuo geresnės nuomonės apie mokytojo profesiją formavimo reikia. Tik kas ir kaip turi siekti? Man vis prisimena buvusio kolegos (dar VVPI ir VPU laikais) Liutauro Degėsio mintys apie mokymą ir mokymąsi. Primenu, mokiniai į mokytojo pastangas juos IŠMOKYTI žiūri maždaug taip: „Tu mus mokyk, mokyk, o mes pažiūrėsim, kaip tau tai pavyks!“ Ar nėra analogiškas atvejis ir čia – kalbose apie mokytojo profesijos prestižo didinimą? Seimas, Vyriausybė ar ŠMSM gali priimti programą, siekiančią padidinti mokytojo profesijos prestižą, o tie, kurių prestižą planuojama didinti, tik stebi – pavyks ar ne? Jei pats nenori išmokti, niekas per prievartą neišmokys. Jei nenori jaustis prestižinės profesijos atstovu, niekas per prievartą taip jaustis neprivers.
Išvada: planuoti ir bendradarbiauti turi abi pusės. Nekalbant apie konkrečias priemones, svarbu, kad abi pusės pasitikėtų viena kita. Viena pusė turėtų atsisakyti minties, kad ji gali vadovautis išimtinai vadybiniu požiūriu, kad tik ji žino, kaip turi būti, o mokytojai (profesionalai!) reikalingi tik kaip vykdytojai. Geriausiai šį pavyzdį iliustruoja du dalykai. Pirma, siekis visus klausimus spręsti vienašališkai – įsakymais, reglamentais, tvarkomis, aprašais. Susitarimas su vykdytojais geriausiu atveju iš tikro reiškia tik formalų pritarimą, o ne bendrą susitarimą. Antra, begalinis noras išmatuoti ir suskaičiuoti viską – nuo pinigų mokyklai, mokiniui iki įvairiausių testų rezultatų. O jau išmatavus, lyginti, baksnoti „kaltuosius“.
Kita pusė, nekalbant jau apie geranoriškumą prisidedant prie prestižo didinimo, turėtų įsivertinti nepavydėtiną savo profesijos situaciją. Ji „pavojingesnė“ net už Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio situaciją… Mokytojo profesija neturi to paslapties šydo, kurį turi daugelis kitų profesijų. Kiekvienas, kuris renkasi gyvenimo kelią ar pataria besirenkančiajam, iki skausmo žino mokytojo darbo išorinę pusę. Dvylika ar kiek mažiau mokykloje praleistų metų, kiekvieną dieną stebint mokytojo darbą, uždeda riebų antspaudą. Jokia kita profesija taip gerai nepažįstama. Todėl čia svarbu suprasti, kad kolektyvinės atsakomybės už profesijos prestižą nėra. Kiekvienas mokytojas savo prestižą kuria pats!

PRIVAČIOS MOKYKLOS: AR YRA KUO STEBĖTIS?

Evaldas Bakonis — Fri, 14 May 2021 14:25:14 +0000

Vėl vėlyvas pavasaris, vėl padidintas susidomėjimas mokyklų kokybės problema. Šiemet dėmesį traukia tokios populiarios antraštės kaip „Savivaldybių ir valstybinės mokyklos pradeda atsilikti konkurencinėje kovoje su privačiomis ugdymo įstaigomis „Privačios mokyklos veržiasi į priekį“, „Didėja atskirtis tarp moksleivių iš privačių mokyklų ir negalinčiųjų sau to leisti“, „… privačių gimnazijų šuolis: valstybinės mokyklos pradeda atsilikti“, ir t.t. ir pan.
Niekaip nesuprantu tų, kurie stebisi ryškėjančiu privačių mokyklų pranašumu. Ar gali Lietuvoje būti kitaip? Juk tai tiesiog užprogramuota pačiame privačių mokyklų egzistencijos mūsų šalyje modelyje. Kad būtų aiškiau, apžvelkime tris pagrindinius privačių mokyklų valdymo ir finansavimo modelius.
1) Tikrosios privačios ir nepriklausomos mokyklos. Jų niekaip neremia valstybė. Praktiškai visas išlaikymas tenka jų steigėjams – privatiems asmenims, draugijoms, religinėms konfesijoms, fondams. Pagrindinis finansavimo šaltinis – mokestis už mokslą. Steigėjai jas valdo ir nelabai pasiduoda valstybės kontrolei. Tokios mokyklos populiarios Jungtinėje Karalystėje.
2) Valstybės remiamos privačios mokyklos. Jas valstybė dalinai remia pagal nusistovėjusias tradicijas, visuomenėje nusistovėjusius gyventojų pajamų perskirstymo principus. Valstybės skiriamą finansavimą šioms mokykloms papildo renkamas mokestis už mokslą. Įprastai tokias mokyklas valdo privatūs steigėjai, tačiau valstybė pasilieka teisę kontroliuoti jų veiklą. Taip yra Lietuvoje.
3) Valstybės išlaikomos nevalstybinės mokyklos. Jos yra pilnai finansuojamos valstybės, joms taikomi tie patys standartai ir neleidžiama rinkti mokesčio už mokslą. Nors tokias mokyklas valdo privatūs steigėjai. Taip yra Švedijoje, Nyderlanduose.
Būtų nenuostabu stebėtis privačių mokyklų pranašumu pastaruoju atveju. Jei ir privačios, ir valstybinės mokyklos veikia labai panašiomis, beveik identiškomis sąlygomis, tada iš tikro galima būtų stebėtis privačių mokyklų pranašumu.
Tačiau Lietuvoje yra kitaip. Kaip finansuojamos mokyklos? Visas mokyklai tenkančias lėšas santykinai galima padalyti į dvi dalis. Pirmoji – mokymo lėšos, antroji – ūkio lėšos. Pirmąją dalį valstybė skiria visiems mokiniams, kokioje mokykloje jie besimokytų. Nes tai yra ir dalis visų mokinių tėvų sumokamų mokesčių valstybei. Antroji dalis – mokyklos steigėjų rūpestis. Absoliučiai didžiausiai savivaldybių mokyklų daliai ūkio lėšas iš savo biudžetų skiria savivaldybių administracijos, santykinai nedidelei valstybinių mokyklų daliai – Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o taip pat dar negausioms privačioms, tiksliau nevalstybinėms mokykloms – jų privatūs steigėjai, viešosios įstaigos ar religinės konfesijos. Jei tai tikrai privati mokykla, tai šias lėšas pilnai padengia mokestis už mokslą.
Kodėl išsilaiko savininkams pelną nešančios privačios mokyklos? Todėl, kad jos tėvams duoda pažadą sukurti geresnes sąlygas jų vaikams siekti kaip įmanoma geresnių rezultatų. Netesėtų pažado – bankrutuotų. Jei jos egzaminų laikymo rezultatais (o tai Lietuvos tėvams yra dažniausias lūkestis) nesiskirtų nuo kitų mokyklų, kokia būtų jų prasmė? Norėdamos įgyvendinti pažadą, privačios mokyklos iš tikro turi sukurti kaip įmanoma geresnes, išskirtines sąlygas. Vaizdžiai:
Įsivaizduokim automobilių lenktynes, kurių starto linijoje greta serijinių automobilių išsirikiuoja ir keletas brangių specialiai lenktynėms parengtų automobilių – galingesniais varikliais, kokybiškesnėmis padangomis, aerodinamiką gerinančiais papildomais elementais ir pan. Lenktynių baigtis teoriškai jau priklausytų ne tik nuo lenktynininkų (tai galėtų būti prilyginta mokiniams) ar aptarnaujančio techninio personalo (tai galėtų būti mokytojai ir kitas mokyklos personalas) gebėjimų, įgūdžių ir įdėtų pastangų.
Švietime tai atrodo taip: papildomas finansavimas, kurio šaltinis yra mokinių tėvų mokesčiai mokyklai, sudaro galimybes siekti išskirtinių mokymosi sąlygų – optimizuoti mokinių skaičių klasėje, apsirūpinti kokybiškiausiomis mokymosi priemonėmis, įdarbinti aukščiausias kvalifikacines kategorijas ar šiaip geriausią patirtį turinčius mokytojus. Dėl tos pačios papildomo finansavimo sąlygos privačios mokyklos paprastai neturi mokinių iš t.v. socialinės rizikos šeimų. Esant tokioms sąlygoms, nedemonstruoti aukštesnių nei vidutiniai rezultatų būtų tiesiog nepadoru.
Beje, gal labiau reikėtų stebėtis būtent tais Lietuvoje iki šiol egzistuojančiais „nepadorumo“ pavyzdžiais? Iki šiol matome, kad kai kurios savivaldybių mokyklos pasiekia aukštesnius rezultatus nei pati geriausia privati mokykla. Suprantama, galima pateisinti „privatukų“ atsilikimą nuo tokių gabiuosius mokinius atsirenkančių mokyklų kaip Vilniaus licėjus ar KTU gimnazija. Bet ne mažesnę nuostabą kelia ir „serijinių“ mokyklų, tokių kaip Panevėžio J. Balčikonio gimnazija, Šiaulių J. Janonio gimnazija, Vilniaus Simono Daukanto gimnazija veržimasis į lyderius lenktynėse su specialiai parengtais bolidais – geriausiomis privačiomis mokyklomis.
Štai kuo reikia stebėtis!