IN DEPOSITO » Istorija mokykloje

FAKTAI IR INTERPRETACIJA

Evaldas Bakonis — Wed, 03 Jun 2020 07:40:07 +0000

Jau senokai šiame tinklaraštyje buvo rašyta apie istoriją mokykloje. Priežastys dvi: nei kas nors ypatingai pakito šioje srityje, nei yra noro ir laiko domėtis „užklasine“ veikla. Šiomis dienomis proga atsirado.
Vienas kolega atsiuntė nuorodą, demonstruojančią mokymą/mokymąsi karantino sąlygomis Anglijoje. Kiek patyrinėjus, matyti, kad madas diktuoja BBC. Korporacija ne tik pateikia mokomąją medžiagą. BBC netgi sudėlioja skirtingų dalykų pamokų tvarkaraščius visoms klasėms. Įdomiai atrodo, ypač, kai palygini su mūsų saviveikla. O kur čia istorija?
Pabandžiau pažiūrėti, ką patiems vyriausiems siūlo mokytis per istorijos pamokas. Jau pati pirmoji pamoka nustebino:

Britai perrašo istoriją savo mokiniams? Pavėlina karo pradžią pora dienų? Iš principo, pykti negali, nes užsimenama ir apie mums įprastus rugsėjo 1 dienos įvykius – Vokietijos veiksmus prieš Lenkiją. Bet akcentas nukreiptas į save…
Gerai pagalvojus, rugsėjo 1 d. iš tikro prasidėjo tik dvišalis karinis konfliktas. Tokiu atveju, kodėl karo pradžios nepaieškojus ir kiek anksčiau. Pavyzdžiui, kodėl nepradėjus karo pradžia laikyti t.v. „Mukdeno“ incidentą 1931 m.? Arba Antrąjį Japonijos-Kinijos karą, prasidėjusį 1937 m.? Arba sovietų ir Japonijos susidūrimą Mongolijoje 1939 m. pavasarį? O gal karo pradžia gali būti sietina su Italijos invazija į Abisiniją 1935 m.?
Neabejoju, kad galėtume surasti ir daugiau momentų, kada prasidėjo karo veiksmai, vėliau vienaip ar kitaip susilieję į upę, tapusią Antruoju pasauliniu karu. Esmė yra ne visuotinai pripažinto susitarimo karo pradžia laikyti 1939 m. rugsėjo 1 dieną atsisakymas. Gal labiau vertinga būtų tokią temą „Kam ir kada prasidėjo Antrasis pasaulinis karas“ paversti tema, kuri atskirtų istorijos mokymą vidurinėje ir pagrindinėje mokykloje? Kita vertus, kokia prasmė, kai valstybiniame egzamine reikia tik pagrindinės mokyklos žinių?
Beje, jei jau kalbame apie nacionalines įvykių ar reiškinių vaizdavimo perspektyvas, tai kaip Jums atrodytų toks „teisingas“ pasaulio vaizdas?

KOLUMBAS? KAŽKUR TARP BRUNONO IR BASANAVIČIAUS

Evaldas Bakonis — Wed, 21 Feb 2018 07:22:22 +0000

Istorija yra menas. Tai dar kartą patvirtino prof. Alfredas Bumblauskas, anot „Delfi“, pažėręs kritikos istorijos mokytojams ir programų sudarytojams. Šie vaikus varo į neviltį, o visą istoriją atstūmė į akligatvį. Bet pradėkim nuo konkrečių dalykų…
Valdovų rūmuose pristatydamas savo naują kūrinį „Lietuvos istorija. Paaugusių žmonių knyga. 1 dalis“, istorikas akcentavo, jog ne datos yra svarbiausia. Juk istoriniu požiūriu svarbiausia yra, kas iš to, kad Kolumbas perplaukė Atlantą, o ne kada tai įvyko.
Bet problema yra ta, kad istorija, skirtingai nuo literatūros ar geografijos, turi aiškiau išreikštą laiko dimensiją. Todėl nori ar nenori, vadovėlyje ar per pamoką teks kažkaip įvardyti tą nuo mūsų nutolusią laiko distanciją. Aišku, galima pasakyti, kad Kolumbas Atlantą perplaukė kažkur vidury tarp šv. Brunono ir Jono Basanavičiaus. Aiškiau? Bet ir šiuo atveju Kolumbą pririšam prie konkretaus laiko suvokimo. Tenka suprasti, o kada tas šv. Brunonas gavo į galvą nuo pagonių ir kada J. Basanavičius į dienos šviesą paleido „Aušrą“ ar lemtingajame posėdyje vadovavo Lietuvos Tarybai.
Tiesą sakant, galima logiškai pratęsti gerbiamo profesoriaus mintį. Juk istoriniu požiūriu svarbu yra, kas iš to, kad buvo perplauktas Atlantas, o ne kas konkrečiai jį perplaukė. Gi ne vienas Kolumbas plaukė. Net trijų laivų įgulos dalyvavo tame plaukime. Kodėl nuolat minim tik vieną žmogų? Aišku, toliau džiazuoti, sakant, jog ne taip svarbu, kuris vandenynas buvo perplauktas, būtų gal jau nepadoru. Kita vertus, o gal lietuviui būtų svarbesni pirmojo Dubingių ežero perplaukimo padariniai?
Čia juokelius metam į šalį ir bandom suprasti, iš kur prof. A. Bumblauskas taip gerai informuotas apie istorijos mokymo būklę. Norint daryti išvadas, reikia turėti duomenų. Nedrįstu spėlioti, kiek istorijos pamokų profesorius stebėjo per paskutinį dešimtmetį ir fiksavo tokį mokytojų terorizmą mokinių atžvilgiu. Tiesą sakant, negalėčiau teikti tvirtai priešingos nuomonės, nes per tą patį laikotarpį nemačiau nei vienos istorijos pamokos. Norėdamas susirinkti bent kažkiek duomenų, bandau žiūrėti į istorijos programas. Apsiribosiu vidurinio ugdymo pakopa.
Taigi, vidurinio ugdymo istorijos bendrojoje programoje paminėtos tik 6 (šešios), o istorijos brandos egzamino programoje net 7o (septyniasdešimt) bent jau metų tikslumu įvardytų datų. Daug? Mažai? Beje, Kolumbo plaukimo datos kaip ir neaptikau.
Todėl aš nelabai norėčiau pritarti gerbiamo profesoriaus išvadai apie terorizmą datomis. Tik bandau suprasti, iš kur kilo akmenukų mėtymas į istorijos mokytojų ir programų sudarytojų daržą savosios knygos pristatymo metu. Atsakymą sufleruoja knygą išleidusios leidyklos vadovas Saulius Žukas. Jis prasitarė, jog dar prieš tris metus ši knyga ruošta kaip vadovėlis. Šį faktą dar menu ir tuomet jutau savo sėdimąja. Logika visai aiški: jei mūsų kūrinys genialus, tačiau neįsipaišo į visiems priimtus standartus, tai kas kaltas? Aišku, kad standartai. Šiuo atveju, istorijos mokytojų praktika ir istorijos programos. Šiaip, visos reklamos pagrįstos tuo pačiu principu – norėdamas išaukštinti savą produktą, pirmiausiai pabrėžk kitų trūkumus. Toks tas Lietuvos biznio pasaulio gyvenimas.
* * * * *
Visa tai, kas surašyta aukščiau, nepaneigia mano bendros nuomonės apie istoriką profesorių Alfredą Bumblauską. Galvoju, kad padarius nedidelį eksperimentą, t.y. gatvėje atsitiktinių praeivių paprašius įvardyti tris garsiausius dabarties Lietuvos istorikus, prof. A. Bumblausko vardas tikrai atsidurtų pirmoje vietoje. Nes istorija taip pat yra menas.

AR VILNIUJE TRŪKSTA ISTORIJOS MOKYTOJŲ?

Evaldas Bakonis — Tue, 29 Aug 2017 16:03:41 +0000

Dar prieš nepilną dešimtmetį į paskelbtą laisvą istorijos mokytojo vietą Vilniuje atsirasdavo net ne viena dešimtis kandidatų. Keičiasi laikai – keičiasi papročiai. 2017 m. vasaros pabaigoje viena, galima sakyti, prestižinė Vilniaus gimnazija neranda turinčio mokytojavimo praktikos istorijos mokytojo darbui visu etatu…
P.S. Greita istorija baigėsi pagal posakį „nėra to blogo, kas neišeitų į gera“… Priimtas jaunas žmogus be patirties. Reiškia, Lietuvos mokytojų statistika pagal amžiaus rodiklį šiek tiek pagerėjo…

METŲ ISTORIJOS MOKYMO PRIEMONĖ

Evaldas Bakonis — Sat, 21 Jan 2017 11:09:00 +0000

Jeigu reikėtų išrinkti 2016 metų geriausią istorijos mokymo priemonę, tai tikrai būtų ne vadovėlis, ne popierinės ar elektroninės pratybos. Tai būtų vienas Youtube įrašas:

Be abejo, kažkas gal pasakys, kad meninis atlikimo – vaizdo ir garso – lygis nėra pats aukščiausias. Kitas gal pareikš, kad dainos teksto leksika ar žodžių kirčiavimas neleidžia tokio įrašo naudoti pamokoje. Viena vertus, gal ir taip.
Kita vertus, tai yra tokia priemonė, kurią mokiniai žiūrės (ir žiūri!) be prievartos ir su malonumu. Raskite tokį vadovėlį ar pratybas!
Kitas klausimas – kaip šį įrašą naudoti?

APIE KOVĄ SU VĖJO MALŪNAIS, KITAIP – STARDARTIZUOTAIS TESTAIS

Evaldas Bakonis — Thu, 12 May 2016 13:25:30 +0000

Toliau pateikiamas komentaras VU Komunikacijos fakulteto profesoriaus Rimvydo Laužiko mintims, kurios išdėstytos portale „15 min.“ paskelbtame straipsnyje „Standartizuoti testai, arba Kova su vėjo malūnais“. Ieškantiems priežasčių, kodėl norisi tik (!) šiek tiek pasiginčyti su gerbiamu autoriumi, paaiškinu tiesmukai – jau senokai šioje erdvėje nieko nerašiau, nes nelabai buvo apie ką rašyti. Rimvydo Laužiko straipsnis – tik gera proga ką nors nauja paskelbti šiame bloge. Kalbant apie komentuojamų minčių autorių, tik vienas palinkėjimas – duok, Dieve, daugiau tokių žmonių Lietuvai. Todėl man gėris yra tai, kad Rimvydas domisi tokiais dalykais, skelbia savo nuomonę. O kad aš su viena kita jo mintimi nesutinku, tai jau mano problema…
Standartizuoti testai… Tai lyg lazda dviem galais. Viena vertus, bet koks STANDARTIZUOTAS testavimas jau senokai kelia alergiją. Kad ir patys protingiausi TESTAI būtų, jie yra labai ribotų galimybių instrumentas. Istorijoje jie gana stipriai iškraipo mokymo ir mokymosi esmę. Aukštesniųjų gebėjimų tikrinimas testais yra praktiškai neįmanomas. Kita vertus, taip sukonstruota sistema teoriškai iš tikro galėtų „sudaryti sąlygas mokykloms ir mokytojams savarankiškai ir objektyviai įsivertinti savo mokinių mokymosi pasiekimus“. Turėdamas klasės rezultatus ir galėdamas palyginti su visos Lietuvos rezultatais, kiekvienas mokytojas galėtų pasidaryti sau reikiamas išvadas, pakoreguoti savo veiklą. Pačiam mokiniui gal irgi būtų smalsu pamatyti savo vietą tarp daugybės panašių į jį. Iš tikro, ir kai kuriems tėveliams būtų įdomūs jų atžalų rezultatai. Kitokios tokios pa(si)lyginimo priemonės nei standartizuoti testai, aš nežinau. Bet net ir šias gerąsias savybes mes Lietuvoje mokame sugadinti. Prasideda soclenktynės tarp mokyklų, savivaldybių… Prasideda specialus rengimasis testų atlikimui… O tai jau yra mėšlas.
Teoriškai, niekas pagal standartizuoto testo mokinių rezultatus neturi teisės sakyti taip, kaip prognozuoja Rimvydas: „mokinių istorijos pasiekimai yra menki“. Nes apie konkrečios mokyklos, net klasės rezultatus niekas iš „viršuje esančių“ neturėtų žinoti. Testo rezultatai – mokyklos nuosavybė.
Kalbant apie Rimvydo apgailestavimus dėl pasirinktų laikotarpių – senovės ir viduramžių – proporcijų, man iš pradžių buvo kaip ir aišku. Kadangi testuojami aštuntokai, tai testo sudarytojai tam tikra prasme „palengvina“ aštuntokų dalią – labiau koncentruojasi ne į septintos, bet į aštuntos klasės kursą. Kam versti mokinius kankintis su ŽINIOMIS, kurias jie naudojo daugiau nei prieš metus? Juk visi testai pirmiausia nukreipti į konkrečias žinias. Todėl mintyse nepritariau Rimvydo priekaištams dėl antraplanio senovės istorijos vaidmens.
Šiandien gavau ir patį testą. Tiesą sakant, jis mane kiek nustebino. Dabar jau gal ir šiek tiek pritarčiau minčiai dėl neteisingai paskirstytų proporcijų. Pasirodo, tų konkrečių žinių teste nėra tiek daug, kiek tikėjausi pamatyti. Iš tų kelių Rimvydo pateiktų pavyzdžių („Karolingų renesansas“, „lietuvių šventas medis“) buvau susidaręs kiek klaidingą įspūdį apie žinių svorį. Nenorėčiau pritarti autoriaus ironijai – patarimui mokytojams: „nemokykite svarbių dalykų, neišryškinkite jokių akcentų, nes standartizuotais testais bus tikrinamos nereikšmingos smulkmenos.“ Supratimo, čia pat, teste, pateikiamų žinių taikymo tikrai yra nemaža, kad būtų galima kalbėti apie tik iš nereikalingų faktų sudarytą testą. Bet dabar, iš tikro, galima papriekaištauti testo rengėjams dėl pernelyg menko senovės istorijos svorio, apleistos lietuviškos tematikos. Šios istorijos dalys testo nebūtų sugadinusios nei testo kokybės, nei, manyčiau, rezultatų. Pernelyg testo rengėjai bandė apsidrausti…
Dėl Lietuvos istorijos pateikimo vertinamojo aspekto pritariu Rimvydui. Net papildau: kada baigsim madą dabarties lyg istoriko, lyg rašytojo straipsnio ištrauką pateikti kaip šaltinį ir knibinėti jo turinį kaip neabejotiną praeityje vykusių reiškinių tiesą? Kada baigsim madą pateikti savus kitų vertinimų vertinimus ir prašyti mokinių vertinti (įrodyti? paneigti?) mūsų vertinimus? Kada baigsim reikalauti, kad mokiniai TIK paaiškintų, kas vaizduojama karikatūroje, bet net nebandysim suprasti, kaip jie suprato dailininko siunčiamą žinutę žiūrovams?
Šiaip, nepasirašyčiau po Rimvydo išvada, kad „istorijos „pasiekimai“, kurių reikalaujama teste, yra niekiniai“. Suskaičiavau jų daugiau nei autorius, pagyręs tik Lietuvos Statuto ir LR Konstitucijos palyginimo užduotį (2.1 ir 2.2). Visai sėkmingomis užduotimis galima laikyti dar 1.4, 1.5, 4.1, 4.2, 10.3 užduotis

ISTORIJOS EGZAMINO PROGRAMA: SVEIKAS PROTAS IMA VIRŠŲ

Evaldas Bakonis — Sun, 21 Feb 2016 08:48:42 +0000

Dar pernai į valstybinį brandos egzaminą atvykę abiturientai turėjo būti tikri, kad bus įvertintos kelios jų gebėjimų grupės. Žinios ir supratimas – viskas aišku. Žinių taikymas, interpretavimas, vertinimas – kur problemos? Tik duokit mums tokių užduočių kuo daugiau! Tačiau laukė dar viena gebėjimų grupė, turėjusi „padengti“ bent 10% procentų visų įmanomų surinkti taškų. Tai – problemų sprendimas.
Šiaip, spręsti įvairiausias (bendravimo, socialines, kultūros, mokslo ir t.t. ir pan.) problemas – gyvenime labai reikalingas gebėjimas. Tačiau yra vienas „bet“. Net ir pati primityviausia problemų sprendimo metodika pateikia mažiausiai penkis problemos sprendimo etapus:
- problemos supratimas ir jos formulavimas;
- jos sprendimo alternatyvų suradimas;
- alternatyvų įvertinimas ir tinkamiausios pasirinkimas;
- sprendimo įgyvendinimas;
- rezultatų, padarinių patikrinimas.
Ar bent tokį primityvų variantą įmanoma realizuoti istorijos valstybinio brandos egzamino metu, kur ir poros sakinių parašymas sukelia daugybę vertinimo interpretavimo problemų patiems vertintojams? Be abejo, tokių užduočių nebuvo. Net negalėjo būti. Tačiau programoje įvardytas tikrintinas gebėjimas egzistavo. Apgaudinėjom patys save…
Visai netyčia aptikau šių metų pradžioje ministro patvirtintą naują istorijos egzamino programos redakciją. Problemų sprendimą su kitais gebėjimais pakeitė „aukštesnieji mąstymo gebėjimai“.
Net jei šių metų egzaminas bus vykdomas pagal naują redakciją, atsiradusią likus vos pusmečiui iki paties egzamino, tai nebus blogybė dėl korektiškų laiko intervalų nesilaikymo. Paprastai, į vienuoliktą klasę įžengę mokiniai turėtų aiškiai žinoti, pagal kokią programą vyks vieno ar kito dalyko egzaminas. Bet šiuo atveju, tegul juos, tuos korektiškus laiko intervalus, nusineša velniai!
Sveiko mąstymo pergalė yra svarbiau!

APIE VERTINIMĄ ISTORIJOS KURSE

Evaldas Bakonis — Wed, 03 Feb 2016 19:58:47 +0000

Po ilgokos pertraukos turėjau susitikimą su istorijos mokytojų bendruomene. Dauguma jų – iš Jurbarko, šiek tiek – iš Šakių. Kokias išvadas ir kokius teiginius bandėm svarstyti?
A. Mokinių pasiekimų ir pažangos vertinimo pagrindinis ir svarbiausias tikslas – kokybės auginimas, t.y. pasiekimų pagerinimas, pažangos užtikrinimas. Kokybės matavimas tėra antraeilis tikslas, pagalbinis instrumentas.
B. Ugdomasis vertinimas = diagnostinis vertinimas + formuojamasis vertinimas + apibendrinamasis vertinimas + įsivertinimas.
C. Nors vertinimas turi būti objektyvus, teisingas, patikimas, validus, tačiau tai neturi paneigti jo humaniško pobūdžio.
D. Kai svarstome apie visų istorijos ugdomųjų sričių ir bendrųjų kompetencijų pasiekimų ir pažangos matavimą, neužtenka matuoti tik tai, kas lengvai pamatuojama. Klaida yra nepaisyti to, ko lengvai nepamatuosi. Aklumas yra galvoti, kad tai, ko lengvai nepamatuosi, nėra svarbu. Savižudybė yra manyti, kad tai, kas nėra lengvai pamatuojama, nė neegzistuoja. (Charles Handy)
E. Neužbaigtas darbas gyvenime dažnai prilyginamas nepradėtam darbui. Pamoka be įsivertinimo (ką išmokome? kas pasisekė? ką reikia papildomai padaryti?) yra ne kas kita, kaip neužbaigtas darbas.
F. Planuojant, organizuojant vertinimą, analizuojant jo rezultatus, būtina save įsivertinti taip:
Ar būčiau patenkinta(s), jei mano naudojami vertinimo būdai, metodai būtų taikomi mano vaiko atžvilgiu?
Ar būčiau patenkinta(s) informacija apie mano vaiko pasiekimus, jei jų mokytojas ją pateiktų taip, kaip ir aš?

ISTORIJOS OLIMPIADOS: KLAUSIMAI IR ATSAKYMAI

Evaldas Bakonis — Sat, 28 Nov 2015 11:00:46 +0000

Temą apie istorijos olimpiados paskirtį pasiūlė vienas iš aktyvesnių šio tinklaraščio lankytojų IME. Kadangi visa mano turima informacija „ateina“ tik iš Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos interneto svetainės, tai nuomonė gali būti neparemta tikrais faktais. Čia pateikiamas tik paviršutiniškas ekspromtas – atsakymai į klausimus.
„1) kam reikalinga istorijos olimpiada, kuri savo forma dubliuoja istorijos VBE, tik tiek, kad apima siauresnę sritį?“
Teoriškai, istorijos olimpiada turėtų būti skirta tam tikrai specialiųjų poreikių mokinių grupei, padedant jiems išryškinti jų specialiuosius gebėjimus. Nors iš pirmo žvilgsnio šiek tiek keistai atrodo, bet ypatingesniais, aukštesniais nei įprasti, gebėjimais apdovanoti mokiniai taip pat yra specialiųjų poreikių. Kartais mes apie tai pamirštame ir specialiuosius poreikius suprantame tik viena prasme. O gabių vaikų ugdymo sistemos srityje Lietuvos švietime dėmesio dar trūksta. Dalykinės olimpiados – viena iš galimų formų. Bet… Pradėkim nuo to, kad pati 2016 metų istorijos olimpiados programa pradedama taip: „Olimpiados tema skirta Mažajai Lietuvai, suvokiant ją kaip …“. Kam iš tiesų skirta pati olimpiada, neaišku. Bėda ta, kad jau daugelį metų istorijos olimpiadų programos nepateikia nors menkiausios užuominos apie tai, koks yra olimpiados tikslas, kokie uždaviniai. Smulkmena? Gal taip, o gal ir ne. Kaip ir realiame ugdomajame procese ryškėja absoliutus turinio (faktų) dominavimas prieš norą suprasti – kam visa tai? Kodėl mes tai turime mokyti, mokytis? Daryčiau prielaidą, kad programos rengėjai įsitikinę, jog niekas neskaito bendrųjų programų įvadinių dalių, todėl nesivargina ir rengdami olimpiados programą.
Kita klausimo pusė – VBE dubliavimas. Iš tikro, paskutiniojo etapo pirmoji dalis aiškiai primena VBE užduotį. Tie patys pasirenkamojo atsakymo klausimai ir tie patys klausimai pagal šaltinių blokus. Tiek to, pastarieji yra kiek geresni nei VBE, nes dažniausiai reikalauja daugiau nei vieno žodžio ar vieno sakinio įrašymo. Tačiau – ar tai jau viskas, ką istorijos pedagogai sugeba? Kodėl bijoma nors šiek tiek įjungti fantaziją, nors šiek tiek paįvairinti tą įprastą, nuobodžią egzamininę formą? Aš jau net nekalbu apie tai, kad kitų dalykų olimpiadų rengėjai, kad ir geografai, olimpiadas paverčia tam tikra nedidele atradimų švente…
„2) Kodėl tai, kas iš tiesų yra chronologija ir geografinės erdvės apibrėžtis, vadinama tema?“
Nežinau. Gal taip lengviau? Gal fantazijos trūksta? Gal kiša koją tas „prisirišimas“ prie VBE? Bet ne kiekvienais metais taip yra. Kartais temų pavadinime iš tikro galima rasti temą – pasipriešinimą kažkam, tautinį atgimimą…
„3) Kokia esė paskirtis olimpiadoje, kai ją rašantieji atrenkami pagal testo rezultatus? Iš kur atsirado požiūris, kad geriausias kalikas yra ir geriausias eseistas?“
Paskirtis? Gal dėl noro nors šiek tiek atitolinti nuo VBE formos? Teoriškai, esė yra tam tikra istorijos žinių taikymo forma. Geras istorikas – ne tik tas, kuris daug ir tiksliai žino. Geras istorikas turėtų savo žinojimą įvilkti į kitiems suprantamą, įtaigų, originalų pasakojimą. Istorija gi – tam tikra literatūros rūšis. Todėl šioje vietoje nematau nieko tokio smerktino. Tik nežinau, ar olimpiadose dar gyva ta, mano akimis, negera tradicija – „pačius pačiausius“ atrinkti pagal plikų žinių gausą ir finaliniame etape sustatyti į tą pačią starto liniją. Mano galva, vertinti reikia visumą – tiek žinių turėjimą, tiek gebėjimą jas taikyti. Bet gal pastaraisiais metais taip ir vyksta – olimpiados nuostatų LIMA svetainėje greitosiomis neradau.
Aišku, jei olimpiados pirmoji dalis nebūtų tik VBE susiaurinta kopija, tada šis klausimas atkristų.

ISTORIJOS MOKYMAS: EKSPERTO MINTYS

Evaldas Bakonis — Thu, 19 Nov 2015 21:05:55 +0000

Istorijos mokymas Lietuvos mokykloje šiandien „ant bangos“ įvairiais pjūviais ir įvairiose vietose. Diskusija apie pagrindinio ugdymo istorijos bendrąsias programas, diskusija apie istorinę atmintį ir istoriją mokykloje… Skubu pasidalinti eksperto pagrindinėmis mintimis.
„Šiandienos mokykloje nepagrįstai nuvertinamos istorijos žinios, o mokinių gebėjimai vertinami labai paviršutiniškai…
Didžioji dalis mokinių, baigę vidurinio ugdymo programą, išeina į gyvenimą taip ir nesupratę istorijos prasmės, jos vertės…
Pagrindinė problema – dabartinė švietimo politika, kurios ryškiausi bruožai yra šie:
1. klaidžiojimas įvairių užsienio šalių įvairiose patirtyse;
2. negebėjimas formuoti tikslingos istorijos mokymo politikos;
3. pedagoginės valios neturėjimas, kurios tiesioginis rezultatas – nuolatinis mokymo rezultatų mažinimas.
Pirma, mokykloje neugdomi aukštesnieji mokinių istorijos gebėjimai. Viešoje erdvėje deklaruojami tikslai apie kompetencijas, kūrybingą ugdymą yra tik gražūs siekiniai, kurie neturi nieko bendro su realia padėtimi Lietuvos mokyklose…
Antra, istorijos mokymas pagal vidurinio ugdymo programą orientuojamas daugiau į kiekybinį, o ne į kokybinį aspektą – bandoma įtraukti kuo daugiau temų. Tai liudija takoskyros tarp pagrindinio ugdymo ir vidurinio ugdymo programų nebuvimas. Iš esmės, vidurinėje mokykloje mokiniai atkartoja pagrindinės mokyklos istorijos žinias, neįgydami jokių kokybiškai naujų gebėjimų. Vidurinio ugdymo pakopos istorijos programa neužtikrina giluminio istorijos suvokimo, padedančio įgyti aukštesniuosius istorijos gebėjimus…
Trečia, jei Lietuva turėtų valios (o valios ji neturi!), privalomo istorijos egzamino įvedimas dalinai užtikrintų bent kokį bendrą istorijos žinių lygį…
Mes bijom savo istorijos…
Mes bijom dirbti rimtai…“
* * * * *
Sutinkate (audringi aplodismentai)? Prieštaraujate (švilpesys)? Ar „iki lemputės“?

ISTORIJOS BRANDA: PO PARODOS

Evaldas Bakonis — Sun, 08 Nov 2015 07:28:44 +0000

Vakar (2015-11-07) apsilankiau parodoje „Mokykla 2015“. Nevalingai kilo mintys, besisiejančios su jau senokai paskelbta paskutine blog’o tema.
Iš šono stebėjau „Egzaminatorius.lt“ pristatymą. Pora dešimčių suaugusiųjų žmonių atliko klasės vaidmenį ir, vadovaujant mokytojui Aleksui, sprendė istorijos žinių testą, skirtą besirengiantiems egzaminui dvyliktokams. Nors kiekvienas turėjo individualią planšetę, tačiau dauguma dirbo poromis. Nors „mokytojas“, įsitikinęs, kad istorikų tarp „mokinių“ nėra, siūlė labai „neįsijausti“, esą, reikia tik suprasti patį sistemos principą, tačiau iš šono mačiau „mokinių“ pastangas atlikti testą kaip įmanoma geriau. Rezultatai tragiški…
Viena iš dviejų išvadų. Pirma, arba mes klaidingai iki šiol mąstome, kad anksčiau – paskutiniais sovietiniais metais arba pirmą Nepriklausomybės dešimtmetį – išsilavinimas buvo kokybiškesnis. Suprask, bent jau žinių iš mokyklos išsinešdavom. Nė velnio niekas nieko neišsinešė. Jos taip ir liko mokyklos suole.
Antra, arba mes dabar iš mokinių reikalaujam tokių žinių, kad suaugę išsilavinę, su bakalaurų ir magistrų laipsniais žmonės „pasuoja“ prieš tokias paprastutes žinias. Čia, žiūrint istorijos mokytojo akimis.
Branda?