IN DEPOSITO » Istorija gyvenime

VASARIO 16 DIENA BEVEIK PRIEŠ ŠIMTMETĮ

Evaldas Bakonis — Sat, 17 Feb 2018 15:23:23 +0000

Beveik prieš šimtą metų Lietuva jau šventė valstybingumo atkūrimą:

Nors Jono Vanagaičio sukurtas (bent jau eilės) atvirukas buvo spausdintas užsienyje, tačiau jau 1920 metais naudotas Taujėnų mokykloje:

REVOLIUCIJA, ARBA AR TEISUS RIMVYDAS VALATKA?

Evaldas Bakonis — Mon, 06 Nov 2017 10:07:18 +0000

Apžvalgininkas Rimvydas Valatka priminė, kad „Antradienį (t.y. 2017-11-07) sukaks 100 metų nuo Lenino komunistinio perversmo, Rusijoje vis dar klaidingai vadinamo Spalio revoliucija“. Visas „DELFI“ patalpintas straipsnis apie šią sukaktį, kaip visada, pilnas stiprios ironijos kritikuojamo objekto atžvilgiu, taiklių palyginimų, aštrių išvadų. Tiesą sakant, visai neblogas straipsnis. Tinkamas bet kuriam istorijos mokytojui į parankinę bibliotekėlę, idant būtų galima paspalvinti nuobodesnius žodinius ar rašytinius pasakojimas.
Tačiau nesutikčiau su vienu dalyku. Beje, jį galima būtų panaudoti ir diskusijai su vyresniais mokiniais. Tas dalykas – R. Valatkos pateiktas vertinimas, kad pats terminas „Spalio revoliucija“ yra klaidingas. Apžvalgininkas vietoj rimto įrodymo pateikė pikantiškesnius faktus: „Nebuvo jokio Žiemos rūmų šturmo ir „Auroros“ šūvio. Kareivių minia įsiveržė į Žiemos rūmus, užgrobė vyno rūsį – dalį atsargų išmaukė, o dar didesnę sudaužė. Bolševikai pasinaudojo Laikinosios vyriausybės naivumu ir nenoru tramdyti gaivalą“. Pajuokaujant galima retoriškai paklausti: „O jei būtų buvę šturmas, šūvis, ir nerastas vyno rūsys, tada jau galima būtų vadinti revoliucija?“ Sekant šia logika, gal galima būtų „prisikabinti“ ir prie 1905 metų ar 1917 metų vasario revoliucijų toje pačioje Rusijoje, XVIII amžiaus pabaigos ar kelių XIX amžiaus revoliucijų Prancūzijoje? Ir t.t. ir pan.
R. Valatka šiame straipsnyje nėra nuoseklus. Viena vertus, jis perima krislelį tos paranojiškos baimės, kuria sirgo ir tebeserga dalis mūsų visuomenės, norėdama žūt būt pakeisti ar net paneigti tai, kas buvo įtvirtinta sovietinėje mokykloje. Atrodytų, kad revoliucijos terminą pakeitus ginkluotu ar šiaip bolševikiniu perversmu, reiškinio prasmė pasikeis, jo svarba sumenks. Dar daugiau, paneigdami Rusijoje nekvestionuojamą sąvoką, tarsi įgelsime Rusijai, save laikančiai SSRS visokeriopa perėmėja. Lietuviai, beje, nėra vieniši tokio mąstymo egzemplioriai. Panašiai šis terminas buvo keičiamas latviškuose ar vengriškuose istorijos vadovėliuose.
Bet pavartykim amerikietiškus, angliškus, prancūziškus, vokiškus vadovėlius. Niekam net nekyla minčių pakeisti nusistovėjusį „spalio revoliucijos“ terminą. Aišku, niekas net ir negalvoja jį vartoti su kitais dviem epitetais. Vadinti tą revoliuciją dar didžiąja ir socialistine būtų jau per daug garbės. Kodėl taip yra? Kodėl nesibaidoma pačių rusų į apyvartą paleisto termino?
Matyt todėl, kad šių valstybių istorijos vadovėlių autoriai, istorijos mokytojai gana aiškiai supranta žodžio „revoliucija“ reikšmę. Žodynai ją pateikia maždaug taip: „Revoliucija – radikalus visuomenės struktūros, politinės santvarkos, valstybinės valdžios, ekonominės sistemos pasikeitimas, susijęs su jėga ir ginkluota kova.“ Ar tikrai Rusijoje prieš šimtą metų viskas baigėsi tik elementariu valdžios pasikeitimu? Ar tikrai nebuvo visuomenės struktūros (sunaikintos kelios visuomenės grupės), politinės santvarkos (iš begimstančios demokratijos pasukta į pačią gryniausią diktatūrą), ekonominės sistemos (nuo kapitalizmo daigų iki totalaus valstybės reguliavimo) kaitos? O gal visa tai nebuvo diegiama žiauriomis represijomis? Ar ginklo pagalba? Beje, galima ir reikia kalbėti ne tik apie pačią Rusiją. Vienaip ar kitaip tas „vyno rūsio radimas“ veikė ir iki šiol tebeveikia didelės pasaulio dalies gyvenimą…
Šiaip, ir pats R. Valatka tai pripažįsta: „Tai kraupiausias XX a. istorijos įvykis. Kraupesnis už II pasaulinį karą ir Holokaustą. Juo atkelti pragaro vartai. Jei ne šis perversmas ir jo vadų nesveikas troškimas užgrobti visą pasaulį, tų kraupybių tiesiog nebūtų.“
Tad, ar tikrai – tik perversmas?

KODĖL JAUNIMAS NEMOKA ISTORIJOS?

Evaldas Bakonis — Wed, 19 Jul 2017 12:19:23 +0000

Paskutinėmis atostogų dienomis į rankas pateko Umberto Eco knyga „Takios visuomenės kronikos“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985 iki 2016 metų. Šie tekstai pasirodydavo kaip autorinė skiltis pavadinimu „Degtukų dėžutė“. Nesu toks protingas ir neišradinėju dviračio, norėdamas apibūdinti knygą. Tiesiog nurašau įrašą paskutiniame knygos viršelyje: „Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.“
Šalia kitų klausimų keliose vietose Umberto Eco leidosi į samprotavimus, kodėl jaunimas nemoka istorijos. Na, gal ne visai taip. Kodėl jaunimas nemoka istorijos taip, kaip mums (tokiems 50+) norėtųsi, kad jie mokėtų? Jis rėmėsi 2008 metų apklausos Didžiojoje Britanijoje rezultatais. Iš jos paaiškėjo, kad ketvirtis anglų Churchillį laiko pramanytu veikėju, lygiai kaip Gandhi ir Dickensą. O daug apklaustųjų Šerloką Holmsą ar Robiną Hudą laikė iš tiesų egzistavusiais asmenimis. Kuo ne mūsiško „Klausimėlio“ rezultatų analogija?
Pats Umberto Eco šiuos rezultatus aiškina taip: „Manau, kad pasikeitė mūsų santykis su praeitimi, matyt, ir mokykloje. Kažkada labai domėjomės praeitimi, nes žinių apie dabartį buvo nedaug – tereikia įsivaizduoti, kad dienraštis viską išklodavo aštuoniuose lapuose. Su žiniasklaida pasklido ir milžiniškas kiekis informacijos apie dabartį, gana pagalvoti, kad internete galima sužinoti apie milijonus šią akimirką vykstančių dalykų (net ir visai bereikšmių). Praeitis, apie kurią mums byloja žiniasklaida, <…> ateina (per Holivudą ir panašiais keliais) kartu su informacijos apie dabartį srautu, ir sunku tikėtis, kad filmo žiūrovas pastebės laiko skirtumą tarp Spartako ir Ričardo Liūtaširdžio. Lygiai taip pat ištęžta ar, šiaip ar taip, praranda tvirtumą skirtumas tarp pramano ir tikrovės: sakykite, kodėl per televizorių žiūrintis filmą vaikas turi tikėti, kad Spartakas egzistavo, o Vinicijus iš Quo vadis – ne…“
Yra ir kita šio klausimo pusė. Galite sutikti ar ne, bet, palyginus su mūsų laikais, mokyklinė istorija padvigubėjo, patrigubėjo. Aš tai sprendžiu, palyginęs savo laikytą istorijos brandos egzaminą su dabartiniu egzaminu. Arba savo vaikystės istorijos vadovėlius, kuriuose viename puslapyje rasdavai du tris ideologijos jūroje skęstančius faktus, su dabartiniais vadovėliais, kurie beveik nesiskiria nuo enciklopedijų puslapių: faktų daug, o jų prasmės ar esmės – mažoka. Čia taip pat galima pasiremti Umbertu Eco: „Gal mūsų studentas nebuvo tas, kuriam per mažai pasakyta, o tas, kuriam pasakyta per daug, ir nebepajėgė atsirinkti, ką verta įsiminti. Jis miglotai praeitį suvokė ne todėl, kad apie ją negirdėjo, o dėl to, kad naudinga ir patikima informacija pasimetė ir pradingo per dideliame nereikšmingų žinių kiekyje.“
Čia, matyt, svarbus būtų atsakymas į klausimą, kurį mokinys, anot Umberto Eco, uždavė mokytojui: „Atsiprašau, kam jūs reikalingas, jeigu yra internetas?“ Įtariu, jog daug mūsų bėdų kyla todėl, kad dažnas mokytojas per pamokas nori pasivaržyti su internetu ar net perspjauti jį.

APIE KREIVUS VEIDRODŽIUS IR TRUMPĄ ATMINTĮ

Evaldas Bakonis — Fri, 26 Feb 2016 16:32:34 +0000

Lietuvos mokytojai bruzda. Vieni streikuoja, kiti juos palaiko, treti pakaušį kasosi… Lietuvos politikai šiais ypatingais Seimo rinkimų metais negali būti nuošalėje. Reikia gausinti politinį kapitalą, pasišildyti prie kaitrios ugnelės.
Todėl viena garbingos valdžios – LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto – narė giria ir gailisi: „ Šaunuoliai. Jie turi vienas stipriausių profesinių sąjungų. Linkėčiau, kad ir kitų profesijų darbuotojai tokias turėtų. Mokytojų atlyginimai iš tikrųjų gėdingai maži.“
Kita tos pačios valdžios ir dar kitos – LR ŠMM – atstovė palaiko bruzdančius mokytojus: „Visuomet esu kartu su mokytojais. Palaikau ir dabartinius pedagogų reikalavimus didinti algas. Mūsų mokytojai – tiek tik pradedantys dirbti, tiek patyrę ekspertai – tikrai verti geresnio užmokesčio.“
Trečias, atstovaująs aukščiausios vykdomosios valdžios ešeloną, retoriškai stebisi: „Kokios priežastys, kad mūsų mokytojai nesijaučia oriai, o priversti „prisidurti“ iš šalies privačiomis pamokomis ar kitokia veikla? Ar yra galimybė sutvarkyti atlyginimų sistemą taip, kad mokytojų darbo užmokesčio vidurkis išliktų didesnis nei kitų biudžetinių įstaigų darbuotojų?“
Dar vienas, žvelgiąs į situaciją pro Briuselio-Strasbūro akinius, išsako savo pilietinę poziciją: „Mokytojai reikalauja didesnių atlyginimų ir negaliu jų nepalaikyti.“
Gražu? Pritariam? Yra dar politikų, realiai matančių situaciją? Gal ir taip, tik…
Visa bėda, kad šie (ir kiti nepaminėti) mokytojus viešai giriantys politikai šiuo metu yra kaip ir Lietuvos Respubliką vairuojanti, valdanti jėga. Jie nėra nei opozicija, nei dabartinę vyriausybę sudariusi parlamentinė mažuma. Priešingai. Šie politikai štai jau ketvirtus metus formuoja ne tik švietimo politiką, bet taip pat yra atsakingi už normalių sąlygų tam pačiam švietimui sudarymą. Kaip čia dabar išeina? Palaiko tuos, kurie nepatenkinti štai dėl tokių politikų padarytos veiklos ar neveiklos? Arba, liaudiškai šnekant, „patys muša – patys rėkia“? Raskit dar panašų pavyzdį šiame pasaulyje, kad politikai piktintųsi tuo, ką patys daro. Kreivų veidrodžių karalystė, ne kitaip…
Tiesa, jie randa pasiteisinimą dėl savo nekaltumo. Kalti visi, tik ne jie. Pirmiausia, be abejo, tie, kurie valdė anksčiau, ir tiek pridirbo, kad štai jau daugiau nei per tris metus nepavyksta ką nors pakeisti ir tenka tik toliau vykdyti tą nusikaltėlišką politiką.
Pirmas nusikaltimas – mokinių krepšeliai. Skaitome politikės įvardytą mažų mokytojų atlyginimų priežastį: „Šiandieninė Švietimo ir mokslo ministerija, „paveldėjusi“ liberalo eksministro G. Steponavičiaus suformuotą visuotinę „krepšelių“ švietimo sistemą, turėjo imtis radikalių sprendimų, tačiau <…>“ Antrasis nusikaltimas – mokyklų reorganizacija. Vienas iš jau paminėtų politikų ją vertina itin drastiškai: „Nuo 2000-ųjų vykdytas vidurinių mokyklų genocidas taip pat pablogino mokytojų darbo sąlygas.“
Štai kas bus tie kaltininkai, kurie turėtų atsakyti už mokinių „terbelizaciją“ ir mokyklų „ketvirčiavimą“. Istorikui užduotis – rasti juos, tuos visų bėdų iniciatorius. Pasiraitom rankoves, pagūglinam ir randam tuos pirmuosius dokumentus.
Mokinio krepšelio pradžia – 2001 m. gruodžio 14 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimas Nr. 1520 „Dėl Bendrojo lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatų“.
Mokyklų reorganizacijos pradžia – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 745 „Dėl Mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo kūrimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 14 d. nutarimas Nr. 746 „Dėl bendrojo lavinimo, specialiojo ugdymo, profesinio mokymo mokyklų, pagalbą mokiniui, mokytojui ir mokyklai teikiančių įstaigų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo ir pertvarkymo kriterijų sąrašo patvirtinimo“.
Žmogau, skaitantis šias eilutes, tikriausiai supranti, kad dabar reikia tik surasti tuos, kurie inicijavo ir pasirašė tuos nutarimus 2001 ir 2004 metais? Informacija pamąstymui:
2001 metų rudenį ir 2004 metų vasaros pradžioje Lietuvos Respublikos Vyriausybei, sudarytai iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir Naujosios Sąjungos (socialliberalų), vėliau tapusių sudėtine Darbo partijos dalimi, vadovavo Algirdas Mykolas Brazauskas. Švietimo ir mokslo ministru buvo Algirdas Monkevičius. Įdomus faktas – ŠMM viceministru tuomet buvo aukščiau cituotas dabartinis aršus pagrindinio mokytojų bėdų kaltininko – mokyklų reorganizacijos – kritikas.
Klausimas – ką reikėtų kalti prie kryžiaus už tokius neorius mokytojų atlyginimus, o ką kala dabartiniai valdantieji?

* * * * *

Parengta laisvu nuo darbo metu. Tekstas surinktas asmeniniu kompiuteriu. Tinklaraštyje patalpinta už asmeninius pinigus apmokamos prieigos prie interneto dėka. Čia – tarp kitko.

GRAUDŽIAI JUOKINGIAUSIAS METŲ STRAIPSNIS

Evaldas Bakonis — Sun, 23 Dec 2012 17:35:02 +0000

873 žodžių, beveik šešių tūkstančių spaudos ženklų (be tarpų) apimties straipsnis internete paskelbtas 2012 m. gruodžio 23 d. 14 valandų 2 minutės. Nepaisant nepalankaus domėjimuisi laiko – pirma diena po neįvykusios pasaulio pabaigos ir paskutinė diena prieš šv. Kūčias, t.y. sekmadienis – per pirmas penkias valandas šis straipsnis susilaukė net 572 komentarų. Kuo jis galėjo patraukti internautų susidomėjimą?
Pirmasis netikėtas autoriaus atradimas – pasaulio pabaigos pagal majų kalendorių ir Josifo Visarionovičiaus Džiugašvilio (Stalino) gimimo dienos sutapimas lemtingąją gruodžio 21 dieną. Tuo sutapimai nesibaigia. Autoriui sutapimas yra ir tai, kad gruodžio 31 dieną formaliai įsikūrė SSRS. Na, kam čia kreipti dėmesį į dešimties dienų paklaidą? Dar įdomiau, kad su visa šia grandinėle sutampa ir tos pačios SSRS žlugimas. Nekreipkim dėmesio, kad dabar jau gruodžio 25 dieną. Svarbiausia, kad „lygiai po 69-erių metų“. Autoriui šis skaičius – labai jubiliejinis.
Atmeskim į šalį šią keistai intriguojančią skaičių ekvilibristiką ir pasidomėkim, apie ką gi šis straipsnis. Lygiai du trečdalius teksto (571 žodis ir beveik keturi tūkstančiai spaudos ženklų) užima SSRS įkūrimo istorija. Ją „paskanina“ ne tik senosios vadovėlinės tiesos apie prievartinį Gruzijos, Azerbaidžano ir Armėnijos sujungimą į Užkaukazės tarybinę federatyvinę socialistinę respubliką, skirtumai tarp Lenino įsivaizdavimo ir Stalino realizavimo, paskutiniųjų Lenino laiškų perpasakojimas. Autorius su pasimėgavimu šokinėja nuo tikrųjų Kamenevo, Zinovjevo, Trockio pavardžių iki neurosifilio kaip Lenino mirties priežasties demaskavimo.
Toliau skaitytojui siūlomas nedidelis kokteiliukas iš rusiško nuomonių portalo Gidepark.ru vieno komentaro, visuomenės nuomonės tyrimo įstaigos „Levada-centr“ paskelbtų duomenų apie didėjančią Rusijos gyventojų nostalgiją SSRS ir britų dienraščio „The Guardian“ žurnalistų įspūdžių iš sovietinius laikus Lietuvoje menančių projektų – Grūto parko, bunkerių…
Paskutinieji 6% viso straipsnio pagaliau imasi gvildenti pačią temą. Net 55 žodžiais autorius perspėja skaitytojus apie nostalgiją sovietijai jaučiančios politinės grupės sugrįžimą prie Lietuvos valstybės vairo, apie porą simptomiškų pareiškimų Rytų politikos srityje.
Kas yra juokinga ir kas yra graudu? Juokinga yra tai, kad šio opuso, už kurio struktūrą joks rašinius taisantis lietuvių kalbos mokytojas neparašytų teigiamo pažymio, autorius yra ilgametis Lietuvos SSR laikų radijo ir televizijos politikos apžvalgininkas, žurnalistas. O graudu? Pats straipsnio pavadinimas – „Ar reikia referendumo dėl grįžimo į SSRS?“

PO JUBILIEJAUS, BET NE APIE JĮ

Evaldas Bakonis — Sat, 17 Mar 2012 15:23:27 +0000

Vakar (2012-03-16) dalyvavau „Dialogo“ dvidešimtmečio šventėje. Nenoriu plačiau komentuoti savo įspūdžių, lyginti su kitu, prieš penkiolika metų vykusiu renginiu – laikraščio penkerių metų jubiliejumi. Labai jau jie skirtingi – pačia vyksmo vieta, scenarijumi, dalyvių sudėtimi.
Bet kuriuo atveju, esu dėkingas visai šauniai „Dialogo“ komandai ir jos vadei Elenai Tervidytei už tam tikrą naują potyrį. Būtent, pagaliau pamačiau, kaip realiame gyvenime (o ne iš nuotraukos laikraštyje ar pasirodymo TV dėžutėje) atrodo tokios „Dialogo“ žvaigždės kaip Stepas Eitminavičius, Bronislovas Burgis, Regimantas Tamošaitis, Regina Jasukaitienė, Zita Šliogerienė, Kęstutis Miliauskas, Vytenis Paulauskas… Su kai kuriais teko net persimesti vienu kitu žodeliu.
Šiandien, jau galutinai iš organizmo išgaravus vakar suvartoto brendžio likučiams, atrodo gaila, kad kažkaip neatsirado progos pasikalbėti su paskutiniuoju iš išvardyto sąrašo. Iš svetimos švietimui sferos į pastovius „Dialogo“ autorius atėjęs, jubiliejiniame gimtadienyje nominacija už savo „kairuoliškos“ pakraipos įžvalgas pagerbtas ponas Vytenis Paulauskas jau senokai žavi savo aštriais ir taikliais pastebėjimais globaliomis Lietuvos švietimo temomis. Tačiau paskutinis jo straipsnis („Tikrieji mūsų mokytojų darbdaviai“, Nr. 11) sukėlė kiek prieštaringų minčių.
Viena vertus, kategoriškai nesutikčiau su tokiu „užmetimu“: „Pasak viceministro Vaido Bacio, „svarbu ne kas, kada, bet kodėl“; kitaip sakant, mokantis istorijos nereikia žinoti nei datų, nei faktų, o įvykius galima interpretuoti savaip, nebijant suklysti.“ Vėlgi, kiekvienam istorijos mokytojui nekyla abejonių, kad viceministro žodžiai autoriaus suinterpretuoti visai „į lankas“. Juk jokia interpretacija neįmanoma be faktų, t.y. be „kas, kur ir kada“ žinojimo. Čia viceministras pastebėjo tai, ko mes turėtume siekti – ne aklo faktų žinojimo, kuris tėra vertybė tik kryžiažodžių sprendėjams ar viktorinų dalyviams, o jų prasmės suvokimo.
Nesutinku su V. Paulausko pritarimu LPKTB nuomonei. Kitaip tariant, sutinku su pačia nuostata, kad Lietuvos istorijai reikia skirti pagarbesnę vietą mūsų mokykloje, bet nesutinku su nenoru palyginti kaitos su prieš tai buvusia situacija. Juk nesunku pastebėti, kad dažniausiai naujoji istorijos programa kritikuota dėl didesnio Lietuvos istorijos svorio (LPKTB raštai – tik nedidelė išimtis iš šio kritikų choro).
Tačiau yra vietų, kur negali nesutikti su autoriaus įžvalgomis. Nenoras matyti istorijos kaip humanitarinio mokslo paskirties… Užsispyrusiai istoriją kergti vien tik su socialiniais mokslais, tarp kurių yra ir perpus gamtos, ar perpus tikslieji mokslai… Išsiversti iš bendraeuropinių dokumentų kai kurias madingas sąvokas (pvz. „problem solving“) ir jas kaišioti kur reikia, ir kur nereikia, kur galima, ir kur – nelabai… Aklai vykdyti bet kurią idėją, kuri pasigirdo vieno ar kito pareigūno viešuose pasvarstymuose… Net su tam tikru įnirtingu entuziazmu, kokio neteko regėti net komjaunuoliškos jaunystės metais… Čia su gerbiamu Vyteniu Paulausku tenka sutikti!

MIRUSIŲJŲ PAMOKOS GYVIESIEMS

Evaldas Bakonis — Wed, 29 Feb 2012 17:10:05 +0000

Snieguotą vasario 28 dieną Kauno Petrašiūnų kapinėse palaidotas ŽMOGUS. Atrodytų, kas čia ypatinga? Na taip, a. a. Saulius Kelpšas keletą dešimtmečių skyrė Lietuvos „Caritas“ veiklai – teikė pagalbą tūkstančiams vargstančių ir skurstančių. Taip, keletą dešimtmečių jis buvo mylintis ir rūpestingas vyras žmonai Aušrai, nuostabus tėvas dukroms Augustei ir Mingailei. Taip, Saulius mylėjo visus žmones, todėl nenuostabu, kad net sunkiai sirgdamas, jis ateidavo į pagalbą visiems. Tarp jų – ir giminaičiams…
Matyt, jau to užtenka, kad laidotuvių Šv. Mišias aukotų Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, Telšių vyskupas Jonas Boruta, velionio brolis kun. Jaunius Kelpšas, Lietuvos „Caritas“ generalinis direktorius kun. Robertas Grigas ir dar daug kunigų. To užtenka, kad į paskutinę kelionę velionį palydėtų minios žmonių. To taip pat užtenka, kad šio civilio žmogaus paskutinė kelionė būtų palydima garbės sargybos šūvių salvėmis, o prie šviežiai supilto kapo būtų giedama ne tik „Marija, Marija“, bet ir Lietuvos himnas.
Kodėl man tai aktualu? Ne tik todėl, kad su Sauliumi mane siejo šiokie tokie giminystės ryšiai. Jo mirtis tapo net keliomis pamokomis man.
Skaudžiausia yra ta, kad už gerus dėkoti žmogui reikia dar jam gyvam esant. Tai mes žinom, bet ar visada taip darom?
Antroji pamoka – profesinė. Tik Sauliui mirus, aš sužinojau tai, ką turėjau išsiaiškinti anksčiau – kaip šioks toks istorijos mėgėjas, kaip istorijos vadovėlių autorius. Ne tik išsiaiškinti… Dabar tiesiog skaudu, kad nebuvo pasinaudota artimiausios aplinkos istorija, arba „istorija aplink mus“. Kiek prarasta galimybių į vadovėlius perkelti gyvąją istoriją žmogaus, kuris dar paauglystėje tapo kovotoju už Lietuvą: platino nelegalius savilaidos leidinius („Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką“, „Aušrą“, „Lietuvos ateitį“), vadovavo KGB „prižiūrimai“ Petrašiūnų Eucharistijos bičiulių pogrindžio grupei, rinko parašus po protesto peticijomis dėl sąžinės laisvės ir tautos teisių varžymo, gynė okupantų naikinamą Kryžių kalną ir pan. Nebepapasakos Saulius jau apie jausmus, kuriuos patirdavo sovietų represinių struktūrų persekiojamas, tardomas žmogus.
Ką gi, tenka vieno internetinio komentaro žodžius prisitaikyti sau: „Dauguma net neįsivaizduoja, kad taip gali būti ir kad tokie dalykai vyko ir vyksta šalia mūsų, realiame Lietuvos gyvenime…“
Liūdna, bet tik šioje vietoje, kurios jis niekada nebepamatys, padėkoti:
„Sauliau, ačiū už tavo begalinį gerumą! Ir už visą tavo gyvenimą!“

ORIGINALIOJI LIETUVA…

Evaldas Bakonis — Thu, 19 May 2011 06:32:08 +0000

„Pusiau skustas, pusiau luptas“ ar „Nei skustas, nei luptas“? Įdomu, kurį atsakymo variantą apie dabartinės lietuviškos brandos (o gal stojamųjų?) egzaminų sistemos vertinimą pasirinktų gerb. Algirdas Zabulionis, kurio straipsnį „Brandos egzamino degradacija“ šiandien (2011-05-19) publikuoja savaitraštis „Dialogas“?

Kuo toliau, tuo labiau akis rėžia didelis noras Lietuvoje jungti įvairius skirtingus, dažnai – net nejungtinus, dalykus į vieną sistemą. Švietimo sistema – ne išimtis. Ji tėra visos Lietuvos politinės sistemos kuklus atspindys.
Nesu didelis politikos teorinių dalykų žinovas, todėl mokykloje per politologijos pamokas nuolat tekdavo „suktis“ kalbant apie daugelį Lietuvos politinės sistemos ypatybių. Pavyzdžiui, apie valdžių padalijimą, arba atskyrimą. Įstatymų vykdomoji valdžia pagal šį principą turi būti atskirta nuo įstatymų leidžiamosios. Tada natūraliai kyla klausimas, kodėl kokį premjerą, ar švietimo ministrą nuolat matome susidvejinusius – ir Vyriausybės, ir Seimo posėdžiuose? Ryte priiminėju įstatymą, o po pietų jį vykdau? Be abejo, taip yra ne tik mūsų brangioje Lietuvėlėje. Tačiau kodėl kaimynai latviai ar estai sugeba rinkimus į savo parlamentus organizuoti pagal vieną iš dviejų klasikinių sistemų, o mums būtinai reikia sujungti jas abi ir „didžiuotis“ mišria rinkimų sistema? Kodėl tie patys kaimynai gali aiškiai deklaruoti, kad gyvena parlamentinėje respublikoje, o mes, deja, – nei parlamentinėje, nei prezidentinėje? „Du viename“ principas valdo?
Tas pats ir švietime. Kilo noras reformuoti vidurinio bendrojo ugdymo sistemą, sumoderninti (arba atkurti sovietų panaikintąją) struktūrą, tačiau gana didelės išimtys prognozuojamos iš anksto. Kokia sistema bus – pusiau lietuviška, pusiau …? Arba, tarsi ir laisvos rinkos sąlygomis gyvename, tačiau privačių leidyklų produkcijai dar tebetaikome išankstinį turinio vertinimą, patvirtinimo žymų teikimą. Kuo toliau, tuo labiau šis vertinimas liberalėja, tampa net visai formalus, bet … yra. „Du viename?“ Buvo du egzaminai su labai skirtingais tikslais – branda ir atranka. Dabar – „du viename“? Kur dar taip pasaulyje yra? Smulkmenas A. Zabulionis tarsi ir paaiškino, bet nepaminėjo, kad net ir tie egzistavę iki sujungimo egzaminai buvo „lietuviškai originalūs“ – kelių skirtingų sistemų dariniai. Sakykime, istorijos egzaminas – ai, tiek jau to …
Tiesa, gal kas žino atsakymą į klausimą, kaip reikia pavadinti kibirą, kuriame iki pusės pripilta vandens – puspilniu ar pustuščiu?

ĮVYKIS IR ŽINIASKLAIDA

Evaldas Bakonis — Mon, 21 Feb 2011 22:15:31 +0000

Kam reikalingi šaltinių interpretavimo įgūdžiai? Atsakymą duoda pavyzdžiai.
Vieną vakarykštį (jau) įvykį įvairios žiniasklaidos priemonės žiniatinklin paleido papuoštą tokiomis etiketėmis, atsiprašau – antraštėmis:
„Į vidurinio ugdymo programas įtraukiama žydų-judėjų tikyba“ (Alfa);
„Iš vidurinio ugdymo programų išbraukiamas civilizacijų istorijos kartojimas“ (Delfi);
„Į vidurinio ugdymo programas įtraukiama žydų-judėjų tikyba, išbraukiamas civilizacijų istorijos kartojimas“ (15 min.);
„G. Steponavičius: mokyklose bus dėstomas saugaus bendravimo socialiniuose tinkluose kursas“ (Balsas);
„Vienodinamos lietuvių kalbos programos lietuvių ir tautinių mažumų mokyklose“ (Delfi, vėl)
„Vidurinio ugdymo reforma: atsisakoma kalimo kultūros?“ (VTV);
„Moksleivių mokymosi programos juda nuo kalimo prie mąstymo ugdymo“ (Lietuvos rytas);
„Atnaujintos programos skatins ne “kalti”, o kūrybiškai interpretuoti“ (ATN).
* * *
Labai „nekūrybiškai“ į šį reikalą pažiūrėjo Bernardinai su Dialogu. Neverta net minėti…
* * *
Taigi, nors visų šių straipsnių tekstai skiriasi vienas nuo kito taip, kaip kelios vienoje šeimoje gimusių ir užaugusių dvynių poros, bet:
Ką šie pavadinimai sako apie jų pateikėjų tikslus, interesus?
Ką po daugelio metų tyrėjai galės pasakyti apie mūsų visuomenės prioritetus?

ŽYDŲ ANEKDOTAI IR ŠVIETIMAS LIETUVOJE

Evaldas Bakonis — Fri, 24 Sep 2010 08:36:25 +0000

Nerimsta kalbos, diskusijos apie turinčią prasidėti vidurinio ugdymo bendrųjų programų kaitą. Tai reikia skubėti vykdyti kaitą – “partijos” planą, tai reikia dar padiskutuoti apie programų perspektyvas už apvalaus stalo, idant kas nors nesusižeistų diskusijos metu…Laisvalaikiu vis paskaitinėju dar 1994 metais išleistą Eusiejaus (Jehošuos) Jacovskio surinktų žydų anekdotų knygelę. Atmetus veikėjų žydiškus vardus, kiek daug dabarties problemų, ypač – švietime, aprašoma. Štai vienas:
“Chelmo rabinas pastebėjo, kad jo bendruomenės žydai pradeda penktadienį švęsti šabą anksčiau negu gretimo miestelio žydai. Paaiškėjo, kad kaltas kalnas, už kurio saulė per anksti pasislepia, o švęsti reikia atsižvelgiant į saulėlydį.
Rabinas susikvietė visus išminčius pasitarti, kaip atsikratyti šio nelemto kalno.
- Reikia jį nukasti nuo žemės paviršiaus, – patarė Icikas.
- Neturėsime kur dėti nukastą žemę, – suabejojo rabinas.
- Geriausia kalną nustumti į šoną, – pasiūlė visų gerbiamas Abraomas.
Taip ir apsisprendė.
Rytojaus dieną Chelmo žydai, įrėmę pečius į statų kalno šlaitą, pradėjo stumti… Gerokai sušilę, čia pat nusimetė švarkus ir vėl griebėsi nelengvo darbo. Tačiau atsirado piktadarių, kurie pavogė neprižiūrimus drabužius.
Jau buvo praėję nemažai laiko, kai vienas pavargęs žydas atsigręžė ir, nematydamas savo apdaro, sušuko:
- Žydai! Mes taip toli nustūmėme kalną, kad mūsų drabužių iš čia jau nebesimato!”
Moralas?
Ai, supraskit kaip norit…