TOS NELEMTOS MOKINIŲ ATOSTOGOS

Psichologas Linas Slušnys (Linas Slušnys: Lietuvos švietimo profsąjungos – už visuotinį tingėjimo gėrį) teisingai pastebėjo, kad atostogų klausimas yra pati mažiausia bėda kuomet kalbame apie tai, kokius norime matyti užaugusius savo vaikus“. Tačiau ši maža bėda, keldama aistras žiniasklaidoje, vedanti net į mitingus, tampa vos ne pagrindine švietimo problema šių dienų Lietuvoje. Nesirengiu tiksliai atsiliepti į autoriaus kvietimą nustebinti lygiavimosi į Suomiją ar Estiją programa. Norėtųsi pažiūrėti į klausimą kiek kitu – ne tik profsąjungų skatinimo tinginiauti aspektu.
Kiek mūsų vaikai mokosi mokykloje?
Viena išvada bado akis – lietuviukai mažai laiko praleidžia pamokose. EBPO šalių privalomo ugdymo, kuris svyruoja nuo 8 iki 10 metų, trukmės vidurkis – 7540 valandų. Lietuvoje privalomam ugdymui skiriama mažiau – tik 6577 valandos. Aišku, galime guostis, kad tai yra kiek daugiau nei Latvijoje (5976 valandos) ar net tokiose tarptautiniuose mokinių pasiekimų tyrimuose lyderiaujančiose Suomijoje (6327 valandos) ir Estijoje (6432 valandos). Vienas bet… Šiose kaimyninėse šalyse privalomo ugdymo trukmė yra metais trumpesnė – tik 9 metai. Todėl skaičiuojant vidutiniškai metams tenkantį pamokų skaičių jau atsiliekame net ir nuo latvių. O jeigu bandytume pasilyginti su kaip ir mes 10 metų privalomą ugdymą turinčia Danija, tai pamatytume gilią prarają. Danų mokiniai kasmet vidutiniškai privalo lankyti po 1096 pamokas. Vidurinio ugdymo pakopoje visi šie skaičiai yra dar didesni.
Kiek mūsų vaikai namuose mokosi?
Mokiniai mokosi ne tik mokykloje. EBPO pateikia duomenis apie tai, kiek penkiolikamečiai praleidžia laiko prie vadovėlių ir kitų mokymosi šaltinių namuose. Lietuvoje per savaitę vidutiniškai namų darbams jie skiria 6,7 valandos. Tai tik šiek tiek mažiau nei Estijos (6,9 valandos) ir kiek daugiau nei Latvijos (6,2 valandos) bendraamžiai. Pagal šį rodiklį lietuviukai yra net 8 vietoje, į priekį, be jau minėtų estų, praleisdami dar Šanhajaus (Kinija), Rusijos Federacijos, Singapūro, Kazachstano, Italijos ir Rumunijos mokinius. Beje, mokykloje praleidžiamo laiko rekordininkai Danijos mokiniai namų darbus ruošia vidutiniškai tik 4,3 valandos per savaitę. Įdomiausia, kad šiame sąraše paskutinę vietą su 2,8 savaitinėmis namų darbų valandomis užima Suomijos penkiolikamečiai.
Ar ilgos mokinių atostogos?
Jei kalbėsime apie mokinių vasaros atostogas Lietuvoje, tada – taip, jos pakankamai ilgos. Maždaug tiek pat, kiek Lietuvoje (12-13 savaičių) vasarą mokiniai ilsisi Latvijoje, Estijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje. Ilgiau – tik Italijoje ir Bulgarijoje. Ir daug trumpiau – nuo 6 iki 9 savaičių – vasaros atostogos mokiniams tęsiasi kai kuriose Vokietijos žemėse, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje.
Kita vertus, yra dar įvairiausio laisvo nuo pamokų laiko per mokslo metus – šventės, trumpos sezoninės atostogos. Jeigu sudėsime visus šiuos laisvadienius, Lietuvos mokiniai mokosi labai panašų dienų skaičių, kaip ir kaimyninėse Latvijoje ar Estijoje. Kiek daugiau, net 187 dienas per metus mokiniai mokykloje praleidžia Suomijoje. Rekordiškai daug, net 200 dienų – Danijoje. Mažiausiai dienų mokykloje sugaišta prancūzai. Šiemet jų mokslo metai trunka tik 162 dienas.
Ar vasaros atostogų trumpinimas – vienintelis tinkamas kelias?
Psichologas L. Slušnys pateikia keletą mokinių vasaros atostogų trumpinimo argumentų. Vienas jų: „per tris mėnesius atostogų pamirštama tiek, kad sunkiai gelbsti ir visas kartojimo mėnuo rudenį“. Šioje vietoje norėtųsi paklausti – ar du mėnesiai būtų pakankamas laikas nepamiršti? Atsimindamas savo mokytojavimo praktiką, nedrįsčiau atsakyti teigiamai. Nereikia net trumpiausių atostogų – net ir per pačius mokslo metus, kasdieninių pamokų rutinoje pakanka kelių mėnesių pamiršti tai, ko buvo mokytasi.
Kitas, tyrimais paremtas, argumentas: „vargingieji vaikai gali pralenkti turtinguosius per mokslo metus, bet vasarą jie atsilieka“. Su tyrimų objektyviais rezultatais ginčytis sunku. Nebent tik atkreiptume dėmesį, kad jų rezultatai liudija kiek kitokį kontekstą. JAV rytinis uostamiestis Baltimorė – ne pusiau agrarinė Lietuva. Tiems patiems vargingiems vaikams birželis – ne vien televizorius, kompiuteris ar kiemas. Daugeliui birželis – darbymečio pradžia. Ir ne tik kaimuose. Taip pat nepamirškime, kad yra dar ir didelis skaičius „viduriniokų“. Jiems vasaros darbai gal ir neaktualūs. Tačiau jų tėvai dėl dar neprasidėjusio visuotino atostogų meto ir todėl santykinai mažesnių kelionių, pramogų kainų stengiasi atostogauti būtent birželį. Užsitęsę mokslo metai jiems gali turėti vieną iš dviejų pasekmių – atostogų metu atskirti vaikus nuo tėvų arba apskritai atsisakyti turiningesnių atostogų.
Apie birželio sumaištį dalyje mokyklų, kurios vykdo egzaminus, kurios siunčia mokytojus vykdyti egzaminų, taisyti abiturientų darbų, kaip ir apie ant pirštų suskaičiuojamus oro kondicionierius mokyklose, matyt, plačiau kalbėti neverta. Be abejo, yra įvairiausių galimybių užsiimti pažintinėmis veiklomis, kūno kultūra, menine kūryba. Bet prisiminkim pagrindinį atostogų trumpinimo tikslą – skaitymo, rašymo, matematinių gebėjimų kokybės gerinimas. Čia jau pats L. Slušnys atkreipė dėmesį: „ne atsėdėti, ne išbūti mokykloje, bet gauti iš jos naudą“.
Aišku, tik pusė tiesos yra autoriaus teiginiuose, kad programos buvo rengiamos 39 savaičių trukmės mokslo metams, o šiuo metu realizuojamos per 34 savaites. Tai yra teisinga pagrindinio ugdymo, bet ne vidurinio ugdymo programų atveju. Pastarosios programos patvirtintos tik 2011 metais.
Kokios alternatyvos?
Nesinori nueiti šalin nuo siūlomo magistralinio kelio – mokymosi laiko pailginimo. Tačiau gal galima pasvarstyti kitus rezervus? Gal per ilgai mokiniai, ypač – pradinukai, penktokai atostogauja per pačius mokslo metus? Šios trumpalaikės atostogos kartais net sukelia papildomų rūpesčių tėvams – kur dėti mažuosius ir kas juos prižiūrės?
Iš straipsnio pradžioje pateiktų skaičių peršasi tokia išvada: Lietuvos mokiniai santykinai mažai laiko praleidžia mokykloje ir pakankamai daug mokosi namuose. Atsižvelgiant į tarptautinius mokinių pasiekimų tyrimų rezultatus, matyt, visas šis mokymosi laikas naudojamas ne itin efektyviai. Todėl gal galima pagalvoti apie kitą L. Slušnio pastebėjimą: „mokymas perkeliamas iš mokyklos į namus, tiksliau, į namų darbus, kurie dažnai virsta ir tėvų darbais“. Todėl gal verta padidinti savaitinių pamokų skaičių bent iki tokio lygio, kad metiniu pamokų skaičiumi susilygintume su EBPO vidurkiais ir privalomai sumažinti (atsisakyti) namų darbų? Gal taip pradėtume galvoti apie efektyvesnį pamokos laiko naudojimą? Suomija eina būtent šiuo keliu…

* * * * *

Sutinku su psichologu L. Slušniu, kad tingėjimas nėra gėris. Tačiau norint diskutuoti apie ugdymo rezultatų kokybę ir rasti bendrą kalbą, reikia matyti daugiau nei vieną išeitį. Čia paminėtos tik dvi alternatyvos mokinių vasaros atostogų trumpinimui. Neabejoju, kad jų gali būti ir daugiau.

“TOS NELEMTOS MOKINIŲ ATOSTOGOS” komentarų: 2

  1. IME

    Jei atvirai, bet kokios kalbos apie mokslo metų ilginimą – eilinė logorėja, dėmesio nukreipimas nuo fundamentalesnių problemų. Užsikabiname už tyrimuose parodytos mokymosi trukmės (atostogų, lankomumo…) problemos, ir labai sėkmingai apeiname problemą, pagal kurią esame Europos dugne – skurdą. Tyrimai aiškiai rodo, kad mūsų socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai rodikliai katastrofiškai atsilieka nuo lyginamų kaimynių. Bet ŠMM apie tai prasitariama tik puse lūpų, nes puikiai suprantama, jog šios, svarbiausios temos, eskalavimas, paskandintų vyriausybę. Čia toks borto skylės lopymas tuo metu, kai ledkalnis “Titaniką” jau perlaužė perpus.

    O dar visam pasauliui trečiaeilis, bet bent man svarbus klausimas – diskusijos su mokslo meto ilginimo propagandistais (Slušniu, šv. Sauliumi iš L.) atrodo kaip elementariausias laiko gaišimas. Pirmasis yra tiesiog amoralus niekšas (prisiminkime jo vaidmenį Švėkšnos vaikų globos namų istorijoje, komentarus apie “Laisvės” gimnaziją, ir darbą žurnalistų etikos komisijos pirmininko pareigose). Antrasis yra valdžiai patinkantis ir įtinkantis, bet iš esmės tuščiais lozungais, tarpusavyje nesusietomis mintimis, kliedintis rėksnys, įrodinėjantis, kad aplinkui visi veltėdžiai ir nevykėliai. Ir abu drauge jie man yra švietimo sistemos pelėsis, griaunantis bet kokio pasitikėjimo visuomene pamatus.

  2. Evaldas

    IME: ačiū. Sunku būtų net IŠ PRINCIPO – ginčas dėl ginčo – pasiginčyti.