APIE KREIVUS VEIDRODŽIUS IR TRUMPĄ ATMINTĮ komentarai

Autorius: Evaldas

Evaldas — Fri, 04 Mar 2016 16:18:27 +0000

IME: nors teisybės jūsų žodžiuose tikrai yra, aš to nesuabsoliutinčiau, t.y. tikrai ne visas jaunimas. Bandau suprasti, kodėl. Manau, kad tokie žmonės visą savo mokymosi – mokykloje, universitete – laiką ir matė būtent tokius pavyzdžius. Tad tai galėjo jiems įstrigti kaip norma, kaip tradicinis modelis, sektinas pavyzdys.
Ta tema čia turiu keletą prielaidų dėl kitų dalykų. Pvz., kodėl gabus, energingas jaunimas nesirenka mokytojo profesijos? Be KITŲ PRIEŽASČIŲ, viena yra ta, kad 12 metų jie kasdien matė mokytoją. Nuo to, ką jie matė, jiems jau yra susidaręs mokytojo paveikslas. Matyt, ne toks jau ir patrauklus…
Kitas pavyzdys susijęs su „dėstytojų pasenusiais mokymo metodais, negebėjimu perteikti kažkokias naujoves“ mokytojų, kurie priima pas save studentus į praktiką, akimis. Dažnai girdėdavau: „Ir ko juos ten moko?“ Bet kartais atrodo, kad mano buvusių kolegų dėstytojų pastangos duoti kažką nauja, įdomaus etc. nublanksta prieš tą patirtį, kurią jie daugybę metų matė mokykloje, patyrė savo kailiu. Praktikos metu tai imdavo viršų prieš kelių mėnesių senumo paskaitas, pratybas.

Autorius: IME

IME — Fri, 04 Mar 2016 15:49:14 +0000

O man liūdniausia tai, kad visi Jūsų išvardinti bruožai nė kiek nemažiau būdingi jauniems žmonėms, pasiryžusiems vadovauti. Ir to jau negalėtume nurašyti sovietmečiui…

Autorius: Evaldas

Evaldas — Thu, 03 Mar 2016 05:24:37 +0000

Šiaip jau, didžiausią nuostabą kelia tai, kad dalis kandidatų į mokyklų ar darželių vadovus
- savo funkciją mato tik kaip PAVALDINIŲ VALDYMĄ, kad būtų užtikrinta drausmė ir tvarka;
- švietimo įstaigos bendruomenėje mato tik ADMINISTRACIJĄ, pedagogus, aptarnaujantį personalą, tėvų komitetus, bet kažkaip užmiršta, kad švietimo įstaiga yra skirta VAIKAMS, kurie jų yra išbraukiami iš bendruomenės sąrašo;
- svarstydami apie vaikų saugumo problemas, mato tik vienintelį būdą jį užtikrinti – elektronines leidimų korteles ir stebėjimo kameras;
- galvoja, kad kartą gyvenime suorganizuota konferencija savoje įstaigoje, turi savaime reikšti, jog jie geba vadovauti ne tik ugdymuisi, bet ir žmonėms, yra labai asmeniškai veiksmingi, pasižymi strateginiu mąstymu ir t.t. ir pan.
Tiesa, tokie yra tikrai ne visi.
LIŪDNIAUSIA šioje istorijoje yra tai, kad įvairiausioji valdžia randa ir ieško būdų, kaip apeiti nustatytą tvarką, susodinti į taip trokštamus krėslus SAVUS. O TRAGIKOMIŠKIAUSIA, kad, nors ŠMM valdovo parašu įtvirtintoje tvarkoje konkursas į vadovo pareigas privalo būti paskelbtas per 30 dienų po to, kai tos pareigos tampa laisvos, mano (pavaldžioje ŠMM) įstaigoje direktoriaus nėra jau nuo praeitų metų birželio…

Autorius: IME

IME — Wed, 02 Mar 2016 17:44:00 +0000

Liūdna dėl priežasčių kaip fakto.

Autorius: Evaldas

Evaldas — Wed, 02 Mar 2016 08:14:44 +0000

Jau galvojau, kad prie šios temos nebus nė vieno komentaro. Kita vertus, apie ką čia diskutuoti, kai matai, kad su kiekviena kadencija „imančių valdžią“ (ne tik Lietuvoje, bet ir savivaldybių lygmenyje)
- siekiai tolsta nuo praėjusio amžiaus IX-X dešimtmečių sandūroje vyravusio idealizmo;
- intelektualinis potencialas mąžta;
- nagai ilgėja ir vis labiau riečiasi į save…
Kaip tai matosi švietimo įstaigų vadovų atrankos plotmėje! Ketvertą metų pabuvęs šalia šio proceso, galėčiau apystorę tragikomediją sukurti. Gaila, J. Erlicko gebėjimų neaptinku savyje…
IME: neįsikertu ir neaišku, dėl ko liūdesys – dėl pačių įvardytų priežasčių kaip fakto ar dėl to, kad būtent tokias priežastis vertintojos pastebi?

Autorius: IME

IME — Tue, 01 Mar 2016 20:36:02 +0000

Šiaip tai nenustebino Lietuvos švietimo organizavimo (politika nepavadinsi – būtų per daug garbės) šizofreninis būvis. Ilgą laiką jį stebėdamas paprasčiausiai pripranti ir nebepastebi. Nors toks bukas įpratimas – blogiausia, kas gali su žmogumi nutikti.

Ir dar “ne į temą”: perskaičiau Jūsų tekstą “Švietimo naujienose” apie kandidatų į švietimo įstaigų vadovus vertinimą. Liūdna. Ir liūdniausia dėl tos dalies, kur nurodytos suklupimo priežastys. Ir būk tu man jam tokiam durnam, kaip sakydavo mano mokytoja…