DISKUSIJOS TEMĄ SIŪLO “ISTORIKAS” komentarai

Autorius: Istorikas

Istorikas — Fri, 08 Oct 2010 06:58:00 +0000

Ger. Gediminai labai keista kad, cituojate Napoleoną, kurios visa asmenybė persmelkta imperialistinėm įdėjom, juk naujausi tyrimai rodo, kad, Napleonai tik reikėjo paklusnių valdininkų ir atsidavusių legionierių, visa kita jį domino tiek padėjo relizuoti imperijos įdėją (istorijos psichologaitai vadina “Korsikos” sindromu). O jūsų siūlomos mintys dėl žinojimo kunigaikščių, valdovų ir prezidentų, vėl suka link politinės istorijos – istorizmo, kurio suklestėjimas siejamas su XIX a. iškilusiomis pasaulinėmis imperijomis, “baltojo žmogaus našta” ir pan. Aš manyčiau, kad akcentas būtų ne žinoti, o suprasti, nes žinoti galima daug ką, bet suvokti, supasti sudėtingiau. O iš kitos pusės viskas laba sąlygiška juk jau seniai B. Andersonas pastebėjo, kad gyvename “isivaizduojamoje bendruomenėje” O kad kasdienybėje pralaimime, kitoms kultūroms aš sutinku, bet manua, kad priežastis slypi tai kad, pas mus visiškai yra paleista letuvišla pop, populiari kultūra, kuri nesugeba artikuliuoti savų vaizdinių, mitų, streotipų. Ne prisideda prie populiarinimo ir mūsų istorikai, rašantys daugiausia makro istorijos lygmeniu, visai nėra mikro istorijos, kuri padėtų pamatyti pvz., kaip matė LDK ir suvokė save XVI a. Lietuvos valstietis, ar miestietis, kur lietuviškas ( a la K. Ginzburgas) Menokkio? Mes kaškaip XIX a. vidury praradę tikruosius Lietuvos piliečius- bajorus, ir sukūrę valstybę anr valstietiškos sąmonės ir pasąmonės pamatų, nesugebam įšsivaduti iš baudžiauniko pasichologijos, čia vertėtų paskaityti neseniai pasirodžiusi straipsnį (jis rašytas dar XX a.) Feliksas Jucevichius. Lietuvis tarp mirties ir mito….

Autorius: Evaldas

Evaldas — Thu, 07 Oct 2010 19:48:39 +0000

Giedriui: ačiū už tiek daug (kaip visada!) įvairiausių minčių aktualia tema. Kaip tik dabar tenka su vienu projektu dirbti “Istorija aplink mus”, domėtis kasdienybės istorijos galimybėmis, tad tenka padėkoti už kai kurių minčių patvirtinimą.
Ta proga, vienas priminimas visiems. Dar praėjusio dešimtmečio viduryje Lietuvoje vyko toks europinis (ir šalia Europos) tyrimas “Jaunimas ir istorinė sąmonė”. Teko dalyvauti viename seminare, kuriame susiginčijau su pagrindiniu organizatoriumi (Bodo von Borres) dėl rezultatų. Remdamasis mokinių apklausomis, jis įrodinėjo, jog lietuviai mokiniai su arabais ir žydais aiškiai lyderiauja domėjimosi šeimos istorija srityje. Tuo metu patikrinau su savo mokiniais kai kurias išvadas, ir… Beveik pusė savo senelių vardų išvardyt nesugebėjo. Beje, čia man buvo pati geriausia pamoka, kiek galima pasikliauti sociologinių tyrimų rezultatais, ypač kai respondentai – mokiniai…
Taigi, bet čia buvo tik įžanga į vieną pastebėjimą. Jei pastebėjot, prasideda nesusikalbėjimas ir apie kasdienybės istorijos sampratą. Viena pusė, “modernioji”, seka nelabai jau ir naujas, bet dar gana modernias tendencijas – praėjusių laikų kasdienybės istorijos, mentalinių struktūrų tyrimai ir pan. Kita pusė kalba ir apie tokią kasdienybę, kuri yra tikra visai nesenų laikų kasdienybė. Jos, aišku, nesikerta. Manyčiau, kad jeigu pagrindinėje mokykloje (iki X kl.) būtų pakankamai dėmesio skiriama “savai” kasdienybei, tai vidurinėje (XI-XII kl.) galima kalbėti ir apie aukštesnes materijas. Deja, VII-X klasėje dažnai nerandam laiko patiems paprastiems ekskursams į “savąją” kasdienybę, o vyresnėse – … tuo labiau, bet kokiai kasdienybei.

Autorius: Giedrius

Giedrius — Thu, 07 Oct 2010 18:49:20 +0000

Napoleonas: „Steigiant mokymo struktūras, mano pagrindinis tikslas yra parengti priemones, kuriomis būtų galima veikti politines ir moralines nuostatas; jeigu žmonės nuo pat vaikystės nebus rengiami būti respublikonais arba monarchistais, katalikais arba laisvamaniais, valstybė nesuformuos savo tautos”. Taigi, būsiu senamadiškas, žmogus, baigęs mokyklą turi turėti nors elementarų supratimą apie Lietuvos kunigaikščius ar svarbiai nesvarbius(senamadiškus) įvykius. Blogiausiu atveju, žinoti, kas yra Lietuvos prezidentas ar kaip atrodo Lietuvos vėliava(pvz., laida “Klausimėlis” apie D. Grybauskaitę). Kasdienybėje mes seniai pralaimėjome rusiškam žargonui, popsui, filmams ir t. t. Iš tikrųjų būtų įdomu pasidomėti, kaip įsigali vienos ar kitos kultūrinės vertybės.
Pasidalinsiu savo patirtimi. Su penktokais įgyvendinome projektą “Mano tėvai – penktokai”. Pavyko surinkti daug įdomios medžiagos: nuotraukų, parašytų straipsnių “Lietuvos pionieriuje”, ženkliukų ir t. t. Darbas didelis ir įdomus, tačiau gavau vieną skaudžią pamoką. Pasirodo, kad ne kiekvienam yra svarbi šeimos istorija ir su ja susiję daiktai(pvz., nuotraukos). Situacijų buvo įvairių. Parodžiau nuotraukas ir kt. dalykus, o po to numečiau, kur nors klasės kampe ir to visiškai nepasigedau. Viskas priklauso nuo šeimos ir jos pažiūrio į praeitį, pvz., “mano tėvai tingi atsakinėti( mano paties(mokinio) )parengtus anketos klausimus”, “visa tai nesąmonė”). Na, gal kasdienybės istorija paskatintų pačius tėvus rimčiau į visa tai žiūrėti. Įvertinkime mūsų pačių bendruomeniškumą. Ar Vilniuje gyvenantis vienoje laiptinėje moksleiviai, galėtų parašyti namo istoriją ? Na, man ir mano sūnui pasisekė. Aš savo name gyvenu nuo 1977 m. ir su daugeliu kaimynų gerai sutariau ir dabar sutariu. Pamodeliuokime situaciją. Teko dirbti rinkiminėje komisijoje, patikėkit manimi, Okvitanijos kaimas gali būti rojus. Labai domiuosi savo senelių kaimo istorija ir ten gyvenusiais žmonėmis, tačiau miesčioniui, ar gali būti įdomus laukas, kuriame laumės paklaidina žmones. Ir tai yra tik paprastas laukas.
Mano supratimu, turi būti pusiausvyra tarp oficialiosios(patriotines ar kt.) istorijos ir kasdienybės. Kasdienybės nagrinėjimas tikrai padeda lavinti aukštesniuosius įgūdžius, tačiau tai neturi tapti rutina ir ne visada viskas pavyksta.

Autorius: Saulė V.

Saulė V. — Thu, 07 Oct 2010 11:22:02 +0000

Istorijos egzaminą laikiau 2004 metais ir puikiai suprantu, kad norint jį sėkmingai išlaikyti nėra kitos išeities išskyrus kalimą Bet juk tas pačias temas mokomės kelis kartus, tai gal galima susipažinti su ‘gyvaja’ istorija susipažinti pvz. 9-10 klasėje (nežinau tiksliai kokiom klasėm tie kartojimo ciklai padalinti)? Gal tada ir pasiruošimas egzaminui būtų paprastesnis, nes mokiniai nežiūrėtų į istorijos pamokas kaip kažkokią kančią.
O be to, mano supratimu, istorijos pamokos mokykloje yra skirtos supažindinti mokinius su istoriniais įvykiais, personalijom ir t.t., juk ne visi laiko šį egzaminą. Aišku, gal ir svarbu pvz. detali Antrojo pasaulinio karo eiga su visom D dienom, bet nemažiau svarbu ir tai, ką karas padarė žmonėms, kaip pakeitė jų vertybinę sistemą ir paveikė mentalitetą. Susipažnti su tuo galima skaitant pvz. “Vakarų fronte nieko naujo.” Tokie tekstai būtų pilnai suvokiami 9-10 kl.
O dėl išsakytos minties, kad perskaitę Oksitanijos kaimą visi taps istorikais turiu paprieštarauti Tikrai netaps, nes ir VU IF didelė dalis skaitančių tikrai aukšto lygio istoriografiją nesidomi istorija Bet paskaitę mokiniai bent supratų, kad viduramžiai nėra tik kryžiaus žygiai, krikščionybės klestėjimas, feodalizmas ir t.t.

Autorius: Atsakymas

Atsakymas — Wed, 06 Oct 2010 17:58:35 +0000

Klausimas “neo”: O Jūsų supratimu išimtines teises į Oksitaniją, Fukuyama ir pan. turi tik profesionalūs istorikai? Mokiniams skirta TIK sugromuliuota ir pusiau suvirškinta istorija? Kad tik nepaspringtų, kad tik nepaklaustų ko nors, į ką mokytojas būtų neįgalus atsakyti, ar ne?

Autorius: istorikas

istorikas — Wed, 06 Oct 2010 17:12:27 +0000

Pritarčiau,gerbiamam Evaldui,kad istorijos yra akmuo po kaklu,visam istorijos mokymui nuo 5-12kl. Ir dabartinis lapu tikrinamu kompiuteriu,diskredituoja istorija apskritai. O neo,kuris yra tikras istorizmo titanas norečiau pasakyt,kad kaip tik ir stagnatoriai priešinosi 2003 kasdienybės atsiradimui,o 11-.12 kl.kasdienybės programoje nėra ne kvapo,tai geriau mielasis (greičiausiai iš VPU IF) skaityk tekstus ir savo klasikus iš XIX a. O pabaigai daugelyje Europos šalių kasdienybei yra skirta derama vieta,o ne taip kaip politinė istorija 5-10 kl. Ir 11-12 kl dominante pas mus…

Autorius: neo

neo — Wed, 06 Oct 2010 14:44:21 +0000

Gerbiamasis kasdienybė bendrosiose programose atsirado dar 2003 m. tų pačių „senųjų vadovėlių rengimo vilkų, ministerijos klerkų, egzaminų rengėjų – gurų“ inciatyva. Vidurinėje – atsiverskit, bet kurį naujausią baltų lankų ar briedžio ar tą bakonio XI–XII klasės vadovėlį ir pasakykit yra juose kasdienybės, tikėjimo, darbų ar ne? O status quo yra normalus dialogo demokratinėje visuomenėje rezultatas. Revoliucijas siulau pabandyt iš pradžių padaryti ir privalomai apie Okvitanijos kaimą, o gal kliometriją, dar fukyajama ir t.t. papasakoti, kad ir kokios nors Bezdonių vid. mokyklos vienuoliktokams. Juk jie visi pabaigę vidurinę taps istorikais…

Autorius: Evaldas

Evaldas — Wed, 06 Oct 2010 14:30:52 +0000

Ačiū Saulei! Smagu, kad savo protingas mintis čia rašančių ratas prasiplėtė! Pritardamas tau ir tau pritariančiam “Istorikui”, pasiginčysiu iš principo (toks jau charakteris! + jei čia nebūtų ginčo, tai ir jokio įdomumo neliktų).
Tikriausiai, gerai abu žinote dabartinio egzamino formą. Kai kas, rodosi, gal dar ne taip seniai ir laikė tą istorijos egzaminą? Mentalitetas, vaizduotė (pvz. viduramžių – čia kad pakelčiau savo įvaizdį, pasigirdamas kad ir Jacques Le Goff perskaičiau), net buitis ir … mūsų dabartinis egzaminas? Ypač dabar, kai įvestas atsakymų lapas, kuriame tik atskiri simboliai betelpa. Jūs tai galėtumėte suderinti?
Jei kartais atsakytumėte taip, kaip aš (t.y. “sunkiai įsivaizduotina”), tada mano klausimas toliau – kiek Lietuvos mokytojų nesuinteresuoti praktiškai visą dėmesį skirti TAM, KAS BUS egzamine?

Autorius: istorikas

istorikas — Wed, 06 Oct 2010 13:41:42 +0000

Pritariu Saulei V. tai dar karta įrodo, kad žmogui įdomus tai kas su juo susiję, kadienybė, tikėjimas, darbai, tuos dalykus ir atrado “Analų mokykla” bei plėtojo socialinės istorijos mokykla, tik visa bėda, kad mūsų daugelis vadovėlių autorių (nekalbu apie naujausius ten iš vien viskas šlakas) neskaito nei La Roy Ladurie nei La Goff nei kitų, o programa bent dbar egzistuojanti vidurines mokyklos ta sekmingai leidzia daryti. Tai panele Saule V. musų senieji vadoėlių rengimo vilkai, ministerijos klerkai, egzaminų rengėjai – guru nieko nenori girdėti apie mentalitetus, ir apie žmogų istorijoje jie uz status quo…

Autorius: Saulė V.

Saulė V. — Wed, 06 Oct 2010 10:41:20 +0000

Aš gal čia truputį ne į temą parašysiu, bet noriu išsakyti savo nuomonę, kur slypi didelė istorijos mokymo problema. “Klasikinis” istorijos mokytojas mokykloje tiesiog užverčia mokinius faktais ir ji pavirsta negyvu detalių kratiniu. Mano manymu, viename iš tų nuolatinių kurso kartojimų reiktų įtraukti papildomų tekstų, kurie parodytų mokiniams, jog viduramžiais ar bet kuriuo kitu laikotarpiu irgi gyveno žmonės, kaip skyrėsi jų buitis ir mentalitetas ir t.t. Aišku nesiųlau aštutokams skaityti analų arba gilintis į istorijos filosofiją, bet pvz. kalbant apie viduramžius galima paskaityti kokį skyrelį iš Emmanuel Le Roy Ladurie “Oksitanijos kaimas Montaju: 1294-1324″. Kitaip tariant reiktų padaryti istorija “gyva”.
O kalbant apie tą nuolatinį kurso kartojimą, XI-XII klasėse faktų iškalimas turėtų būti mokinių darbas, o mokytojas turėtų jiems padėti sulipdyti visus tuos įvykius ir personalijas į bendrą visumą ir išmokyti dirbti su dokumentais bei suvokti istorinius procesus. Aš turėjau tokį mokytoją dėl to istorijos pamokas labai mylėjau ir galiausiai įsimylėjau ir patį istorijos mokslą